Briuselyje praėjusią savaitę vyko Europos pieno prekybos asociacijos „Eucolait” organizuotas tarptautinis susirinkimas, skirtas aptarti pasaulio pieno rinkos pokyčius ir prognozes. Susitikime su Europos atstovais Lietuvą atstovavusio ŽŪK „Pienas LT“ verslo vystymo vadovo Nerijaus Jakubausko išgirstos esminės žinutės Lietuvai: mūsų šalies pieno rinka – potenciali Europos pieno vidaus poreikio tenkintoja, o žaliojo kurso reikalavimai Lietuvos ūkininkams iš tikrųjų nėra tokie opūs.
Tarptautinio suvažiavimo metu gvildentas vienas iš Lietuvai šiuo metu itin aktualių klausimų – pieno kainos svyravimai ir jų priežastys. Baltijos šalių, kaip regiono išskirtinumas iš kitų didžiųjų Europos šalių (išskyrus Airiją), tai, jog mes didžiąją pagaminamų pieno produktų dalį eksportuojame. Todėl labai priklausome nuo pasaulinių eksporto rinkų. Šiandieninė Lietuvos pieno kaina priklauso ir nuo pieno ūkio dydžio bei kooperacijos stygiaus. „Iš esmės pieno kainų lygį lemia ir pokytis priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, šie veiksniai tarpusavyje susiję. Neabejotinai pokyčius jaučia atskiri rinkos dalyviai, todėl ilgoje perspektyvoje sėkmingi bus tie, kurie bus efektyvūs,“ – teigia N. Jakubauskas.
Galimybė nukonkuruoti efektyvumu
Konkuravimas neįmanomas be efektyvumo, o efektyvumas neįmanomas be tam tikro dydžio ūkio. Europos šalių atstovų įžvalgose ryškėjanti tendencija – Vakarų Europoje pieno gamyba mažės dėl galvijų ir gyventojų skaičiaus koncentracijos kvadratiniame kilometre. Dėl šios priežasties Rytų Europa, konkrečiau Baltijos šalys, Lenkija ir Rumunija, turi potencialią galimybę augti.
Pasak N. Jakubausko, tam, kad būtų patenkinti Lietuvos vartotojų poreikiai, pieno gaminama pakankamai. Tačiau tam, kad pieno perdirbimo pramonė būtų konkurencinga, reikalinga tam tikra masto ekonomika. Todėl norint, kad Lietuvos pieno perdirbimo pramonė veiktų efektyviai, pieno gamyba Lietuvoje yra per maža.
„Dėl šios priežasties tiek pieno ūkiai, tiek perdirbėjai turi investuoti ir stambėti iki racionalaus pieno ūkio ar gamyklos dydžio, turint mintyje ne tik karvių skaičių, bet ir produktyvumą, automatizavimą, pardavimų mastą ir kita, – sako N. Jakubauskas. – Galima daryti išvadą, kad ilgalaikėje perspektyvoje, smulkūs pieno ūkiai turės mažai galimybių dirbti pelningai ir gyventi oriai.“
Žaliasis kursas nebaugina
Žaliasis susitarimas įvardina siekį iki 2030 metų 55 proc. (lyginant su 1990 metais) sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, išmetamą į atmosferą. Ir čia geroji žinia Baltijos šalių pienininkams – jie prie to jau prisidėjo! Per 20 metų (nuo 2003 m.). Lietuva pieninių galvijų skaičių sumažino 55%, Latvija – 30%, Estija – 28% (žr. lentelę).