lt en de

Pokalbiai prie pieno stiklinės. Prof. Jan Žukovskis: „Valstybės ir kooperatyvo principas tas pats"

Žemės ūkio kooperatyvų ekonominė ir socialinė reikšmė Europos Sąjungoje nuolat auga. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros dokumentuose pabrėžiama, kad kooperacija žemės ūkyje – viena iš prioritetinių sričių. Ji padeda spręsti ūkių ekonomines, socialines problemas, prisideda prie ūkinių santykių subalansavimo, didina žemės ūkio ir maisto produktų gamybos sektoriaus produktyvumą ir konkurencingumą tarptautiniu lygmeniu.

Pirmąjį liepos šeštadienį jau beveik 100 metų (nuo 1923 metų) pasaulyje yra minima Tarptautinė kooperatyvų diena. Nuo 1995 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja rekomendavo minėti šią dieną, patvirtindama kooperatinių bendrovių svarbą viso pasaulio ekonominiam bei socialiniam vystymuisi. Tarptautinę kooperatyvų dieną atkreipiamas visuomenės dėmesys į šių bendrovių indėlį, taip pat primenami kooperacijos principai, skatinantys bendruomeniškumo idėjas.

Lietuvoje iki šiol vyrauja smulkūs ūkiai, kuriems veikti rinkos sąlygomis vis sudėtingiau. Paskatos burtis kooperatyvams randasi dėl sunkumų pavieniams ūkininkams konkuruoti rinkoje, augančios užsienio žemės ūkio produkcijos konkurencijos, kaimyninių šalių vykdomos eksporto ir importo politikos. 

Nepaisant ilgos kooperatyvų istorijos, Lietuvoje tvirtų kooperacijos tradicijų nėra. Ekspertai, vertindami kooperacijos rezultatus per 30 nepriklausomybės metų, taip pat nenusiteikę optimistiškai. Vienas iš jų – profesorius Jan Žukovskis, Vytauto Didžiojo universiteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto direktorius,  sukaupęs ilgametę asmeninę patirtį kooperatyvų tematikoje. 1993 metais apsigynęs baigiamąjį studijų darbą apie kooperaciją Lietuvos žemės ūkyje, vėliau atliko bendrus tyrimus su olandais, gilinosi į teorinius kooperatyvo valdymo modelius ir pelno skirstymą, atsižvelgiant į pajaus ir apyvartos santykį.

  • Tarpukario Lietuvoje didelė ekonomiškai aktyvių gyventojų dalis būrėsi į kooperatyvus. Kooperatyvai buvo Lietuvos žemės ūkio kasdienybė. Kodėl po 90 - ųjų kooperatyvai neatgavo ankstesnio ūkininkų pasitikėjimo? Nejaugi viską galime nurašyti vien tarybinės kolektyvizacijos patirčiai? Kuo skiriasi kooperatyvų kūrimosi aplinkybės tarpukario Lietuvoje ir dabar? 

Kooperacijos pradžia - vartotojų kooperatyvai. Tarpukario Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, kooperatinės bendrovės buvo organizuotos remiantis ,,Ročdeilio teisingųjų pionierių draugijos“ 19 a. viduryje suformuotais pagrindiniais kooperacijos principais. Susivienijusi grupė žmonių galėjo savo nariams nupirkti prekių pigiau arba pagamintus produktus parduoti brangiau nei veikdami pavieniui.

Esminė priežastis, kodėl ūkininkai vienijosi į kooperatyvus buvo galimybė daugiau nupirkti ar parduoti. Šiandieninėje Lietuvoje aplinkybės kitokios nei 19 a. viduryje ar tarpukaryje, bet principai yra tie patys.  Dabar yra daug smulkių ūkių, kurie turėtų būti suinteresuoti susivienyti ir parduoti brangiau. Ekonominė logika sako, kad smulkūs ūkininkai turėtų norėti dalyvauti tam tikroje bendroje veikloje, bet dėl tam tikrų aplinkybių jie nesivienija. Kodėl?

Šiandien kooperaciją suvokiame kitaip. Gaila, kad nuo Mato Šalčiaus laikų teorija tolsta nuo realybės. Dabartiniais laikais kooperacija nesiplėtoja „iš apačios“ – iš ūkininkų. Nėra mechanizmų, kurie juos vienija ir trūksta informacijos.

 Kita vertus, po 1990 metų žmonės atgavo žemę ir pasijuto šeimininkais. Savo ūkelyje jie tvarkėsi gana sėkmingai, kadangi anuomet rinka nebuvo užpildyta. Žemės šeimininko statusas prie neužpildytos rinkos sustiprino jų kaip savininkų savimonę. Ilgainiui jie vis mažiau benorėjo užleisti kam nors vadovavimą savo ūkiui. Jie norėjo patys auginti ir parduoti. Iki integracijos į ES jiems sekėsi gana gerai - ypač vaisių ir daržovių arba pieno sektoriuje.

Vėliau, įstojus į ES, rinka ,,užsipildė“. Į Lietuvą pradėta vežti pigesnę žemės ūkio produkciją iš Europos valstybių senbuvių, kuriose gamyba yra efektyvesnė, o savikaina mažesnė. Lietuviams beliko parduoti tiems, kurie iš jų perka.

Manau, kad šiandien Lietuvos ūkininkai turi pernelyg stiprų savininkiškumo jausmą. Jie trokšta išgyventi ir mano, kad jiems tai pavyks. Vis dėlto, auga konkurencija, kurioje išgyvens tik tie, kurie sumažins gamybos savikainą. Tai galėtų padėti padaryti kooperacija.  

Pieno sektoriuje per nepriklausomybės metus itin sustiprėjo perdirbimo verslas. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šioje srityje, kaip ir žemės ūkio produktų gamyboje, taip pat kuriama vertė, darbo vietos, eksportuojami produktai. Nederėtų perdirbėjų laikyti blogiu, kaip tai dažnai skamba viešoje erdvėje, nes tai yra verslas, prilygstantis mažam ar dideliam ūkiui. Perdirbėjai pasinaudojo aplinkybėmis, investavo ir sustiprėjo. Pieno perdirbėjų sėkmę gerai atspindi akcijų rinka - išaugusi akcijų vertė rodo, kad jų verslas yra sėkmingas.

  • Kooperatyvai tarpukario Lietuvoje buvo pažangos ir ūkinės rekonstrukcijos stuburas. Ar šiandien galime taip apibūdinti Lietuvos žemės ūkio kooperatyvus?

Anuomet kooperatyvai tikrai buvo stuburas, tačiau dabar taip nėra. Šiuo metu Lietuvoje pripažinimą jau yra gavę apie 200 žemės ūkio kooperatyvų. Bendrame žemės ūkio kontekste kooperatyvai yra ūkio subjektas, bet jų indėlis nereikšmingas. Jie veikia greta stiprių žemės ūkio bendrovių ir stambių ūkininkų.

Šiuo metu stebima tendencija transformuotis iš kooperatyvo į gamintojų organizaciją. Jų paskirtis - gauti aukštesnę supirkimo kainą. Ta kryptimi galėtų pasukti kooperatyvai, tačiau ir ji dar neprigyja. Ūkininkų nedomina galimybė sukurti gamintojų organizaciją, kuri sukoncentruos ir parduos didesnį kiekį produkcijos ir šiam tikslui gaus ES paramą. Tik vienas ŽŪK „Pieno gėlė“ pasirinko šį kelią.

  • Kodėl Lietuvos ūkininkai nenori kooperuotis? Kurios priežastys yra dominuojančios? Ekonominės aplinkybės, asmeninės savybės, menkas išsilavinimas?

Nenorą kurti kooperatyvus lemia visos šios aplinkybės. Ūkininkai yra individualistai, todėl sprendimus priima savarankiškai ir nenori kažkam leisti jiems vadovauti. Be to, dėl informacijos stokos jiems trūksta supratimo.

Sėkmingų pavyzdžių aplinkui nestokojame. Vienas jų yra ŽŪK „Pienas LT“, į kurį susivieniję pieno gamintojai, investavo didelius pinigus ir, pasistatę savo gamyklą, sukūrė galingą savo verslo įrankį. Gaminti produktą, kurį mažai kas gamina, reiškia kurti papildomą vertę ir užsitikrinti sėkmę. Tokiam rezultatui pasiekti reikia didelių pastangų – intelektualinių, vadybinių, netgi mokslinių. Įvertinę panašius pavyzdžius, ūkininkai turėtų suprasti, kad prisijungti verta.

Svarbios yra ir ekonominės aplinkybės. Jei sąlygos ūkininkui leidžia pagaminti produktą ir jį parduoti supirkėjui Lietuvoje arba išvežti Lenkiją, tada jis neieško kitų galimybių ir nesidalina gautu pelnu. Tačiau jei vieno žemės ūkio subjekto, veikiančio ne grupėje, kaštai išauga, tada ieškoma ekonominio bendradarbiavimo galimybių, kuris atneštų finansinę naudą.

Kooperuodamiesi ir suvieniję pajėgas ūkininkai planuoja bendrą veiklą – pavėžėjimą, bendros įrangos pirkimą. Tai bendros veiklos grandinė, kuriai turi suvienyti vadybiniai sprendimai ir pasitikėjimas.

  • Kaip vertinate švietimo programas ūkininkams, skatinančias kooperatyvų kūrimąsi?

Ūkininkų švietimo programų kūrime ir įgyvendinime dalyvauja VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų komanda. Į renginius kviečiami įvairių sričių kooperatyvų specialistai ir vadovai. Kartais kursus finansuoja ŽŪM. Tačiau mums, mokslininkams, kyla įvairių iššūkių. Dėstytojai rengia programą, o ūkininkai neatvažiuoja. Vis dėlto, specialistų vesti mokymus, pagrįstus inovatyviais ugdymo metodais beveik nėra.

Programų kūrėjai mokslininkai ruošiasi labai atsakingai, nes reikia paruošti labai daug medžiagos ir surinkti tinkamus pavyzdžius. Dažnai dėstytojams neapsimoka investuoti savo laiką dėl pernelyg menko apmokėjimo. Dėstytojų motyvaciją mažina ir mažas klausytojų domėjimasis, nes dažnas ateina tik dėl pažymėjimo. Blogai, jei dalyvavimas apsiriboja valdžios kritika ,,dėl nevykdomų pažadų“. Vertingiausi yra tie dalyviai, kurie domisi, klausinėja ir diskutuoja.

  • Mokymasis iš pozityvaus pavyzdžio reiškia požiūrio ir netgi gyvenimo būdo keitimą. Ar keičiasi ūkininkų požiūris į verslą ir verslumą?

Mokymasis iš pozityvių pavyzdžių reiškia bendradarbiavimą ir norą prisiimti atsakomybę. Vengimas bendradarbiauti atėjo iš to laiko, kai verslai buvo slepiami ir buvo bijoma tai viešinti.  Per 30 metų visuomenė mažai pasikeitė. Pastebėjau, kad mūsų ūkininkai dažniau ieško kažko, kas už juos padarys arba padės padaryti. Dauguma mūsų atėjome iš sovietinių laikų, kai vengdavome reikšti iniciatyvą. Verslumo gebėjimus žmonės slėpdavo, nes pirkti, parduoti buvo negarbinga.

Atkūrus nepriklausomybę verslesni žmonės, gavę galimybę reikštis, ir vėl tapo visuomenės ,,priešais“. Žmonės, matydami jų sėkmę, piktindavosi važinėjančiais geresniu automobiliu ar sukūrusiais patogesnį gerbūvį. Toks  susipriešinimas paskatino sėkmingesnius verslininkus užsidaryti ir nesidalinti sėkmės istorijomis. Ilgainiui atskirtis tik didėjo. Sustiprėjęs ,,savininkiškumo“ jausmas sukūrė uždarumą, neleidžia perlipti per save ir leisti kam nors vadovauti, vesti ten, kur geriau, nes ,,aš galiu ir pats“, o tai stabdo kooperatyvų kūrimą.

Mokytis bendradarbiaut reikia nuo darželio, kad vaikai pajustų, jog veikiant kartu galima gauti didesnę naudą. Jei valstybės politika išmintinga, būtina skatinti bendrą veikimą. Pilietinės valstybės pagrindas yra vienas žmogus turintis vieną balsą - kaip kooperatyve.

Valstybę ir kooperaciją statau greta - principas tas pats. Valstybė yra didelis kooperatyvas - net pelno generavimas yra panašus. Kaip kooperatyve, valstybėje kuriama vertė yra paskirstoma tarp piliečių - jos narių.

  • Nuo ko reikėtų pradėti skatinti bendradarbiavimą?

Ankstesnė santvarka paliko gilų pėdsaką mūsų mąstyme, o žmonės nesikeičia greitai, nes dauguma ūkininkų yra vyresnio amžiaus.  Be to, dauguma jų išmoko laukti – naujam kooperatyvui (pvz. „,Pienas LT“) pasiseks ar nepasiseks.

Šiandien ūkininkai gyvena geriau nei 20 a. pirmoje pusėje. Atkurtoje Lietuvoje po žemės reformos ekonominiai svertai paveikė labiau – anuomet ūkeliai buvo labiau suinteresuoti kooperuotis. Būdami maždaug vienodo dydžio, jie susitarė greičiau. Dabar ūkiai labai skiriasi – dideli su daug technikos ir žeme nebenori kooperuotis su mažais.

Jei valstybė suinteresuota parodyti bendradarbiavimo efektyvumą ir jo nešamą naudą, pradėti verta nuo kooperacijos  nesėkmių įvertinimo. Deja, požiūrį keisti yra sunku.  Jeigu ūkininkas mato, kad gali veikti pats vienas, tada neieško sprendimų, ypač jei netiki sėkme. Jis susikuria savo aplinką – nusipirko traktorių, turi žemės, todėl galėdamas pats viską pasidaryti, nenori vargintis burti žmones.

Kita svarbi prielaida – tai skaidrumas ir informacijos pasiekiamumas. Labai svarbu, kad ūkininkai sužinotų, kiek prie kooperatyvo ekonominės gerovės prisidėjo ūkininkai, kiek investavo, kiek gavo paramos iš šalies.  

Esu ekonomistas - optimistas ir tikiu teigiamais pokyčiais. Jei parodysime akivaizdžiai sėkmingą pavyzdį, kooperacijos naudingą ekonominį efektą, ilgainiui pastebėsime proveržį.

  • Apibūdinkite Lenkijos fenomeną, kurį pastaruoju metu išskiria Lietuvos ūkininkai.

Lenkijoje kooperacija praėjo kelis etapus. Lenkijos kooperatyvai niekuomet nesusikompromitavo kaip kolūkiai (kolektyviniai ūkiai) Sovietų Sąjungoje. Sovietiniais laikais egzistavę kooperatyvai išlaikė potencialą ir, gavę ES paramą, sustiprino jį įrengimais, patobulintais gamybos ir vadybos procesais.

Lenkijoje kooperatyvai valdo savo perdirbimo įmones. Beveik visos pieno perdirbimo įmonės priklauso kooperatyvams. Kai kurie jų įkurti 1956 metais.  Pastaruoju metu Lenkijoje kooperatyvai vienijasi tarpusavyje regioniniu pagrindu. 

Lenkijos fenomenas tas, kad mūsų ūkininkai vertina situaciją stebėdami per kaimyno tvorą. Jei iš kaimyno lenkų perdirbėjai perka pieną, vadinasi, ten paklausa didesnė. O tuo tarpu, mūsų perdirbėjai pralaimi konkurencinę kovą, nes lentynose daugėja lenkiškų pieno produktų.

  • Ar  transformuojasi Lietuvos kooperatyvai šiandien?

Nors šiandien transformacija vyksta, bet apie tai trūksta informacijos ir žinių. Kai kurie kooperatyvai pradeda ieškoti mokslininkų konsultantų ir žinių teikėjų. Mokslas gali pasiūlyti kooperatyvams žinias ir pritaikomus pavyzdžius, vadybinius modelius iš užsienio, įvertinti jų tinkamumą konkrečiam atvejui ir padėti juos įdiegti. Jau yra sukurti specialūs įrankiai MITA, LMT, bet praktiškai jie sunkiai pasiekiami mokslininkams, ypatingai dalyvaujantiems studijų procese.

Vis dėlto, šiai dienai sėkmingų tokio mokslininkų bendradarbiavimo su kooperatyvais pavyzdžių Lietuvoje nėra nuo 1992 m. Esame darę tyrimą Žemės ūkio ministerijai, tačiau vėliau jis nugulė į biurokratų stalčių.

Dialogas tarp mokslo ir žemės ūkio sektoriaus turi atsirasti. Kol kas nėra sąlyčio taškų, nes mes mažai bendraujame. Tai yra dviejų lygių komunikacijos  problema – kooperatyvai nesidalina informacija ir nepasako, ko jiems reikia. Mokslininkai nepasako, ką gali, nes nežino, ko reikia. Kaip visuomet, aktualus yra ir bendradarbiavimo finansavimo klausimas.

-              Kaip atrodys Lietuvos kooperatyvai ateityje po 40 ar 50 metų?

Lietuvos žemės ūkį neabejotinai paveiks globalizacija taip kaip Lietuvos integracija į ES. Tikėtina, kad Lietuvoje kursis ne vietiniai kooperatyvai, o tarptautiniai. Pieno sektoriuje geriausiu atveju būsime pieno žaliavos tiekėjai globaliai įmonei. Dabartiniai kooperatyvai gali prisijungti prie didesnių tarptautinių kooperatyvų. Jei kooperatyvas ,,Fronterra“ atėjo į „Rokiškio sūris“, vadinasi jau patenkame į globalių žaidėjų rankas. Tačiau mūsų kooperatyvams išaugti iki ,,Fronterra“ galimybių jau nematau, gal tik susijungti su Lenkijos, Latvijos kooperatyvais.

Vis dėlto, priklausau tai kartai, kuri vertina nepriklausomybę. Tikiu mažo ūkio stiprybe.  Lietuvos kooperacijos stiprybė galėtų būti susivieniję ūkininkai, bet nesuvieniję savo ūkių. Kiekvienas jaustųsi savininkas ir išlaikytų nepriklausomybę, bet veiktų bendrai.

  • Dėkoju už nuoširdų pokalbį.




© 2022 UAB "PIENAS LT"