Pokalbiai prie pieno stiklinės. Juratė Dovydėnienė: „Kooperacija - tai darymas ką nors ne vienam“

Nerastum ŽŪK „Pieno puta“ narių tarpe prieštaraujančių, kad jų bendruomenės širdis ir varomoji jėga yra kooperatyvo direktorė Juratė Dovydėnienė. Ji visus suburia, uždega savo entuziazmu. Partneriai ir kolegos iš kitų ūkininkų asociacijų vertina J.Dovydėnienę už gilias įžvalgas, pažangias plėtros idėjas ir konstruktyvius planus. Direktorė nuolat primena tiek kooperatyvo nariams, tiek jo darbuotojams apie būtinybę stiprinti ryšius, kelti kvalifikaciją, dalytis patirtimi su kitais kooperatyvais, semtis patirties iš užsienio kooperatininkų.

 

Kupiškio žemės ūkio kooperatyvas „Pieno puta“ vienija apie 731 Šiaurės Lietuvos ūkininkų iš Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Jonavos, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Zarasų, Anykščių rajonų. Tai įvairaus dydžio ūkiai - nuo šeimų, laikančių vieną karvutę, iki karvių kompleksų. Apie 70 proc. kooperatyvo narių yra maži ūkiai, kurie pieną pristato į kooperatyvo supirkimo punktus.

• Vadovaujate vienam didžiausių pieno gamintojų kooperatyvui Lietuvoje. Kuo jis dar išsiskiria iš kitų?

Šiemet mūsų kooperatyvas „Pieno puta“ švęs 15 metų jubiliejų. Didžiąją bendruomenės daugumą sudaro tie patys nariai, migruojančių mažai. Mūsų nariai išsiskiria iš kitų pieno gamintojų supratingumu, darbštumu ir bendruomeniškumu. Jei ūkininkai nesiblaško ir nekeičia narystės kooperatyve, negalvoja išsiskirstyti, noriai atvažiuoja į susirinkimus, vadinasi kooperatyvas yra stiprus.  Vis dėlto, nors mūsų yra gana daug, mes labai pergyvenam dėl kiekvieno išeinančio. 

• Ar turite specialų receptą, kaip jums pavyksta išlaikyti narius kooperatyve?

Prieš kelerius metus apklausėme mūsų narius, kas jiems kooperatyve svarbiausia. Dominavo du atsakymai – galimybė gauti aukštesnę pieno supirkimo kainą ir pabendrauti bei būti išklausytam.

Akivaizdu, kad smulkus ūkininkas neturi šansų prisibelsti į perdirbimo įmonę ir kalbėtis kaip su lygiais. Kaip ir bet kuriam iš mūsų, bendravimas mums suprantama kalba yra labai svarbu. Kai kuriems ne mažiau svarbu yra dalyvavimas sprendimų priėmime.

• Ar sunku kooperatyve su 731 nariu priimti sprendimus? Ar nariai yra aktyvūs?

Priimti sprendimus nėra lengva jau vien todėl, kad narių yra labai daug.  Pagal mūsų kooperatyvo įstatus, visuotiniuose susirinkimuose mūsų narius atstovauja jų išrinkti nariai - atstovai.  

Aktyviausieji mums yra patys svarbiausi - jie daug klausinėja, diskutuoja, nes nori suprasti. Kai kurie netgi atsimena, ką valdyba pristatė prieš kelerius metus. Kadangi jiems rūpi, mums tai didelė paspirtis, nes tokie nariai padeda priimti sprendimus.

• Kokie klausimai jūsų kooperatyvo bendruomenei aktualiausi?

Temų turinys ir jų aptarimas priklauso nuo to, kokius ūkininkus išrenkame į valdybą. Vieniems ūkininkams rūpi savi interesai, kitiems – kooperatyvo. Pieno kaina visada yra svarbiausia, tačiau ji gana dažnai „aplimpa“ kitais klausimais.

Nors ūkininkai  dažniausiai linkę  atiduoti pasitikėjimo kreditus valdybai, tačiau informaciją vertina skirtingai. Mūsų kooperatyve kaip ir kituose ūkininkų susivienijimuose, nariai nori žinoti ir suprasti, kodėl smulkūs ūkiai už pieną gauna mažiau, nei stambūs. Situaciją gana sunku paaiškinti tiems, kurie nenori suprasti ekonomikos dėsnių.

Ieškodama atsakymo modelio, atlikau aritmetinius veiksmus – sudėjau visus kaštus už pieno surinkimą ir padalinau iš bendro pieno kiekio. Atsakymas nustebino net mane – vienos karvės savininkas turėtų netgi primokėti už tai, kad iš jo pieną paimame. Tuomet svarbu išaiškinti, kad pieno surinkimo procesas turi daug sudėtinių dalių – kooperatyvo administracija su buhalterija, punkto vedėjai, pienovežiai ir jų remontas. Mokėti juk turime už viską, todėl akivaizdu, kad neįmanoma už pieną mokėti vienodą kainą.

Konkurencija dėl pieno žaliavos pastaraisiais metais labai paaštrėjo. Nuolat ieškome sprendimo, kaip susitvarkyti su iššūkiais dėl 39 pieno supirkimo punktų. Juose pieno mažėja, o išlaidos auga.

• Jūsų kooperatyvas veikia jau 15 metų. ŽŪK „Pienas LT“ veikia jau vienuoliktus metus. Lietuvos sąlygomis tai labai daug. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmieji  kooperatyvai kūrėsi dar 19 a. viduryje, šis laikas gana trumpas. Gal jums pavyko atrasti lietuvišką kooperacijos modelį?  

Nors man aktualiausia yra pieno ūkių kooperacija, į šį procesą žvelgiu plačiau nei vien iš žemės ūkio pozicijos. Kooperacija atveria įvairias galimybes, tačiau jas svarbu išnaudoti. Kad tai pavyktų, pirmiausia turime įvertinti mūsų žmonių mentalitetą.

Kooperacijos įsprausti į rėmus neverta. Tai netgi ne žemės ūkis – tai darymas ką nors ne vienam. Iš principo kooperacija yra visur. Senbuvėse ES šalyse, į kurias mes nuolat lygiuojamės, daugelis veiklų pagrįsta kooperacija – netgi darželiai, senelių namai.

Tuo tarpu mes Lietuvoje vis dar įsivaizduojame, kad kooperacija - tai kolūkis. Nors praėjo 30 metų po nepriklausomybės, bet požiūris menkai pasikeitė.

Prieš kelerius metus net prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad be kooperacijos mes, ūkininkai niekur nenueisime. Remiantis kitų šalių ir Lietuvos kooperatyvų patirtimi, stipresnė kooperacija įmanoma ir pas mus, nors gali skirtis gamybos objektas, paslaugos. Juk turime kažką daryti, nepaisant vykstančios asmenybių konfrontacijos, stabdančios šį pažangų procesą.

• Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti lyderis, kad jam pavyktų sėkmingai vadovauti kooperatyvą?

Kooperatyve didžiausia atsakomybėje tenka lyderiui. Jis turi būti pasišventęs nešti kooperatyvo vėliavą ir eiti priekyje. Tam, kad paskui tokį lyderį sektų žmonės, jis turi būti ypatingai skaidrus. Tai yra esminė sąlyga pasitikėjimui, antraip jis nei tikslo, nei rezultatų nepasieks.

Siekiantys vadovauti kooperatyvams turėtų gerai įsisąmoninti, kad turi dirbti itin skaidriai ir labai daug bendrauti savo kooperatyvo žmonių kalba. Be to, neverta puoselėti lūkesčių sulaukti padėkų.

Kita vertus, patiems ūkininkams laikas keisti savo požiūrį, kad ir kaip sunku bebūtų. Sunkiausia būna, kai reikia nuspręsti prisidėti finansiškai. Neužtenka vien paprašyti lyderio ginti ūkininkų interesus. Paprašius ūkininkų prisidėti prie bendros sėkmės ir įnešti savo indėlį, kuris dažniausiai turi būti finansinis, kyla nepasitenkinimas. 

 

Manau, kad žemės ūkyje nesavanaudiškų lyderių yra nedaug. Juos galima išskirti pagal tai, kiek stipri ugnelė rusena viduje, nes be jos nieko nepasieksi. Jei noriu paskui save vesti kitus, turiu pati tikėti kooperacijos idėja.   

• Dažnas ūkininkas, kviečiamas į kooperatyvą, klausia, kuo narystė kooperatyve yra naudingesnė nei savarankiškas ūkininkavimas?

Tokiems ūkininkams atsakau atvirai ir sąžiningai, kad jo ūkio situaciją rinkoje jau dabar apsprendžia kooperatyvai. Daugybę kartų aiškinome, kad kooperacija paskatina konkurenciją ir pakelia produktų supirkimo kainas. Aritmetika paprasta - jei rajone yra vienas pieno supirkėjas, tai ir ūkininkais gauna tik vieną pasiūlymą. Tai ypač nenaudinga smulkiam ūkiui. Aš pati tikiu, kad ūkininku būtų blogiau, jei išvis nebūtų kooperatyvų ir jie nekonkuruotų rinkoje su kitais pieno supirkėjais.   

Tikrų kooperatyvų nėra daug. Juos sukurti labai sunku, nes ūkininkams labai sunku bendrauti ir bendradarbiauti. Dažnai mums koją pakiša mentalitetas, kurį taip kantriai saugome iš senų laikų. Ragus turime visi, tačiau galime juos nuleisti - svarbu nekeisti strategijos. Tikiu, kad bet kokį užsispyrimą galima įveikti nuosaikumu ir nuoseklumu. Svarbu iš pradžių atsakyti į klausimus, kur einame ir ko norime.

Perdirbėjų ir kooperatyvų verslo modelis skiriasi iš esmės. Pastaruoju metu mažėjant pieno ūkių, perdirbėjai uždarė daug punktų. Šie verslininkai nesusimąstė, kad daugeliui smulkių ūkių pajamos iš kelių karvučių yra svarbus pragyvenimo šaltinis. Jei ūkininkas augina 10 karvių, vadinasi jis neturi tiek žemės, kad verstųsi augalininkyste. Tuo tarpu perdirbėjas vertina situaciją kitaip - jei pieno supirkimo punktas neneša pelno, jis uždaromas.

Įstojęs į kooperatyvą, ūkininkas įgaliojimus derėtis atiduoda kooperatyvo vadovams. Jau ne vienas turėjo pastebėti, kad sustiprėjus  kooperatyvams, rinkoje randasi teisingesnė kainodara. Dažnai girdėjau, kad perdirbimo įmonės supirkimo kainų nenustato, kol nesužino, kiek mokės kooperatyvai. Taip gimsta pieno žaliavos rinka Lietuvoje, kurios diktatui paklūstame visi - net ir mes, kooperatyvai. Mes taip pat  turime prisitaikyti ir mokėti ne mažiau nei perdirbėjai.

• Kas trukdo kurtis kooperatyvams mūsų šalyje?

Smulkių ūkių kooperacijai labai trukdo menkas verslo išprusimas ir žemas finansinis raštingumas. Ūkininkus gąsdina šimto tūkstančių eurų paskolos. Jei kaimo žmogus iki pietų negauna pervedimo, jam ima vaidentis bankroto šmėkla. Kadangi jiems trūksta žinių ir supratimo apie tai, kaip gaunamas rezultatas žemės ūkio versle, pritrūksta ir pasitikėjimo. Nedaug smulkių ūkininkų supranta, kad rezultato greitai nepamatys.

Mūsų ūkininkams sunku laikytis verslo strategijos, nes nelabai suvokia, kaip veikia pats verslas. Sunkiausia jiems deleguoti valdymo funkcijas, o tada išlaukti rezultatų. Jei po metų jų nesulaukia, jie ima piktintis ir reikalauja atsakomybės.

Mes, ūkininkai, turime suprasti, kad turime nuolat mokytis savo ūkį valdyti kaip visa kita dalis visuomenės. Tuo tarpu, dažnas nori melžti 10 karvių ir samdyti 3 darbuotojus. O tuomet skundžiasi, kad nesuduria galų.

Niekur kitur taip gerai neišmoksi, kaip užsienyje. Svetur pasižvalgęs, daug ką pamatai iš šono. Pavyzdžiui, supranti, kad kitose šalyse nerasi daržininko be laistymo sistemos. Žinoma, sunku gauti finansavimą, tačiau jei jau užsibrėžei siekti tikslo, laikykis jo nuosekliai.

Tačiau mes labai greitai norime grąžos. Užsienio ekspertai paskaičiavo, kad grąža iš investicijų žemės ūkyje ateina po 2 – 3 kartų. O juk mūsų šalyje dar tik viena karta gyvena savarankiškai. Atkūrus nepriklausomybę ūkininkai skubėjo investuoti, pirkti techniką, fermas, ūkius. Deja, jiems ir vėl trūksta kantrybės – nori paskubomis visko atsisakyti.   

• Sėkmingų kooperatyvų apstu. Kodėl jie neįkvepia ūkininkų?

Manau, kad mūsų požiūrį suformavo daug neigiamų išorinių veiksnių – politikai, žiniasklaida. Apie kaimą kuriamas tik neigiamas įvaizdis - prasigėręs, sunkus darbas, neišsilavinę kaimiečiai. Visa tai jau duoda atgalinį ryšį. Vaikai nori bėgti iš kaimo, o juos ragina patys tėvai. Ką jau bekalbėti, kad mokiniai klasėje gėdinasi prisipažinti, kad tėvai yra ūkininkai.

Esu tikra, kad galima parodyti ir šviesiąją kaimo pusę, nepaisant sunkaus gyvenimo.  ŽŪM turėtų imtis iniciatyvos ir parengti specialias žinutės bei priemones visuomenei, skatinančias optimizmą. Juk ir sausros metu vienam tai jau pabaiga, o kitam –  palankios galimybės sėti kukurūzus.  

• Iki šiol Lietuvos politikai neapsisprendžia ar smulkus pieno ūkis Lietuvoje yra verslas ar gyvenimo būdas. Vertinant istoriškai,  smulkus ūkis yra pasmerktas arba stambėti, arba išnykti. Ar nemanote, kad ir jūsų kooperatyvas būtų pelningesnis susijungęs su kitu kooperatyvu?

Viena - verslo teorija, kad reikia ūkininkams stambinti ūkius. Visai kas kita mintį pritaikyti gyvenime. Kol viskas gerai, apie ateitį negalvojame.  Išeičių ieškome tik patyrę nesėkmes. Smulkus ūkininkas piktinasi, kad nepragyvena iš 3 karvių. Tačiau jiems sunku suprasti, kad jei esi smulkus, tai be kooperatyvo neišgyvensi. Nė vienas perdirbėjas nevažiuos į ūkį, kuris primelžia 1 bidonėlį pieno. Vienintelė išeitis yra kooperatyvas, kuris turi resursų įsteigti pieno supirkimo punktą. Tu tarpu mes, kooperatyvas, surinkę iš punktų daugiau pieno, galim konkuruoti su kitais pieno supirkėjais.

Manau tam, kad pasiektų geresnių verslo rezultatų, apie stambėjimą turi galvoti ir patys kooperatyvai. Mūsų kooperatyvas „Pieno puta“ kartu su „Žalioji lanka“, „Eko žemaitija“ ir „Eko tikslas“ sukūrėme antro lygio kooperatyvą „Baltijos pienas“, kad sustiprintume derybines galias, atpigintume logistiką bei pasiektume daugiau palankių sprendimų mūsų ūkininkams.

 

Pirmąjį liepos šeštadienį jau beveik 100 metų pasaulyje yra švenčiama Tarptautinė kooperatyvų diena. Nuo 1995 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja rekomendavo minėti šią dieną, pagerbiant kooperatyvus kaip ekonominio ir socialinio išsivystymo ženklą, patvirtindami kooperatinių bendrovių svarbą viso pasaulio ekonominiam bei socialiniam vystymuisi. Kooperatyvų dienos minėjimu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į kooperatinių bendrovių indėlį, taip pat priminti kooperacijos principus, skatinti bendruomeniškumo idėjas.