Pokalbis prie pieno stiklinės. Vilius Juška: „Būti „Pienas LT“ – tarsi lipti į kalno viršūnę“

Kad Vilius Juška yra vienas ilgiausiai dirbančių šioje įmonėje sužinojau kartu gurkšnodama pieno stiklinę. Iki šiol jis neišsidavė, kad jo rankos apčiupinėdavo kiekvieną pienvežį nuo 2009 -ųjų.

Viliaus šiluma sklinda iš jo šypsenos ir iš balso. Jo smalsi ir atidi akis įvertina  kiekvieno kandidato į kooperatyvo „Pienas LT“ narius ūkį. Nepraslysta nei netvarka fermoje, nei nešvara pieno surinkime sektoriuje, nei pieno tyrimų ataskaitos. Jis kiekvienam kooperatyvo nariui paaiškins, kodėl mažėja pieno kainos, nuramins puolusį į neviltį ir suras optimizmą skatinančių žodžių. O išklausyti ūkininkus tenka dažnai.

Man, komunikacijos specialistei, Viliaus draugystė yra itin vertinga. Tačiau smagiausi yra jo atpasakojami gandai. Brolyti, ir ko tik jis neprisiklauso apie mūsų kooperatyvą. Gandai, kad įmonė bankrutuoja, jau skamba banaliai. Kad žinotų patys konkurentų vadybininkai, tarsi kuosos sukantys ratus aplink mūsų kooperatyvo narių kiemus, kiek daug mes apie juos žinome. Gerdami rytinę kavą, mudu su Viliumi dažnokai pakikename iš šių vadinamųjų specialistų kūrybiškumo stokos. Juokingiausias iš visų gandų buvo tas, kad „Pienas LT“ gamykla nebedirba,  nes dūmai iš kamino nerūksta“.

Šį kartą ne apie gandus sėdame pasikalbėti su Viliumi prie pieno stiklinės.

-              Viliau, ar grįžęs namo nepasvajoji apie emocijų centrifugą? Tokią, kuri išsuktų neigiamas emocijas, kad po darbo sugrįžtum pozityvus ir giedros nuotaikos?   

Deja, namie dar keturi žmogučiai laukia mano dėmesio ir geros nuotakos. Kartais, vis dėlto, paprašau, kad tiesiog paliktų man galimybę pabūti nors akimirką vienam. Labai mėgstu knygas, o ypač  istorines apie Antrąjį pasaulinį karą. Nors studijų laikais ryte rijau Remarką, šiandien linkstu labiau prie istorinių knygų  - detektyvų ir dramų nemėgstu, nes pernelyg daug šių istorijų darbe prisižiūriu. Dažniausiai skaitau draugų rekomenduotas knygas.

• Esi venas ilgiausiai dirbančių darbuotojų. Ar dar bepameni, kaip prasidėjo tavo pieno kelias?

Pradėjau 2009 -ųjų gegužę. Buvau 5 - as žmogus algalapyje. Pirmas buvo administracijos vadovas, po jo buhalterė, tuomet sekretorė ir kokybės vadybininkas. Galiausiai aš.

Savo pirmąją užduotį gavau logistikos skyriuje  – turėjau sukurti pieno surinkimo logistikos projektą. Turėjome tik ūkininkų sąrašus, o savo transporto dar ne. O pieną juk parduoti reikėjo. Pradžioje tardavomės su pieninėmis dėl pieno kiekio ir kainos pagal pieninių geografiją, t.y. su tais, kuriems būdavo patogiausia paimti pieną. Iš pradžių patys pieno supirkėjai savo transportu surinkdavo pieno žaliavą iš mūsų narių.

Vėliau nusprendėme patys rinkti pieną iš savo narių – jų buvo beveik 150. Logistikos  sistemai sukurti paprašėme  ES finansinės paramos. Jau buvo įsibėgėjusi ekonominė krizė, todėl taupėme kiekvieną centą ir ieškojome kur pigiau. Pienvežiais rūpinausi aš pats – išsigryninau ir susisteminau reikalavimus, rengiau komplektaciją, atsižvelgdamas į norus ir galimybes. Juos pirkome mūsų rinkoje. Pamenu, kad ilgokai užtrukome, kol išaiškinau tiekėjams, kas mes esame ir kokie mūsų poreikiai.

Taigi, pradėjęs nuo pat pradžių, su komanda nuėjome ilgą ir sunkų kelią, kol integravome savo narius į savo sukurtą logistikos sistemą.

• Numanau, kad atlikai titanišką darbą, nes dirbai vienas pats. Kur įgijai patirties ir supratimą, kaip tai daryti?

Turėjau patirties - iki tol 11 metų dirbau tiekimo vadybininku. Vis dėlto, „Pienas LT“ buvo įdomiau. Šiandien  atrodo, kad susigyvenau su projektais, ir net su sienomis. Man tai nebėra vien ateiti į darbą, pasėdėti ir atsiimti atlyginimą. Man darbas „Pienas LT“ - tai išgyventi rūpesčiai ir džiaugsmai. Todėl dar dabar sunkiai susitaikau su kai kurių narių nepasitikėjimu ir išėjimu. Regis, nuo pirmų dienų kartu buvome, o jiems išėjus tarsi kas nutrūko.  

• Pokalbiuose jaučiu, kaip kolegos asmeniškai  priima kooperatyvo bendruomenei iškilusius iššūkius. Mūsų pokalbiuose dažniau dalinamės ne racionaliais argumentais, o giliomis ir neapsimestinėmis emocijomis. Užklausti apie darbo šioje įmonėje privalumus dauguma kalba ne apie gautą naudą - įgūdžius  ir kompetencijas, pasiektus rezultatus ar suvaldytus procesus. Dažniau pasakoja apie tai, kas jaudina, kas skatina optimizmą ir pasididžiavimą. Viena iš mūsų mėgstamų temų pokalbiuose – bendravimas su ūkininkas. Mums, miestiečiams, jie vis dar – „nepažinta žemė“. Tu pats šią bendruomenę pažįsti geriausiai.

Gal ir yra keletas, kurių jau, ar galima sakyti, dar nepažįstu. Vis tik, per visuotinius susirinkimus, kai suvažiuoja dauguma narių, man nebereikia klausti vardo ar pavardės – nesunkiai surandu sąrašuose.

Esu aplankęs virš 80 procentų mūsų narių ūkių. Daugumai Lietuvos pieno gamintojų sunku suprasti, kad bet kurio ūkio į narius nepriimame. Ne taip lengva pas mus papulti. Mes apžiūrime ūkį ir privažiavimo galimybes. Ypatingą dėmesį skiriame, ar pienas yra kokybiškas ir ar atitinka mūsų keliamus reikalavimus kokybei. Tačiau mes gerbiame kiekvieno kandidato privatumą, todėl niekas nesužinos, kurių ūkių nepriėmėme. Taigi, bendruomenę pažįstu tikrai gerai.

• Ar dažnai ūkininkus nustebina mūsų reikalavimai kokybei?

Nuo pat pirmos dienos siekėme kokybės ir niekuomet nedarėme dėl jos nuolaidų. Dauguma ūkininkų  žino, kad mūsų reikalavimai kokybei aukšti. Kai kurie nesutinka su išvadomis ir šaiposi: „Aš gaminu bet kokį  pieną. O jūs neturėsit kur dėtis, todėl imsite iš manęs tai, ką turiu“.

Buvo tokių ūkininkų, kurie norėjo įstoti. Ištyrę pamatėme, kad jie nekontroliuoja somatų, o bakterijų kiekiai viršija leistinas norams. Tuomet rekomenduojame susitvarkyti ir pagerinti kokybę, jei nori ateiti pas mus. Deja, buvo tokių, kurie nepajėgdami susitvarkyti, ilgainiui patys išeina iš kooperatyvo ten, kur pieno kokybės nepaiso.

• Kaip pasikeitė ūkininkų nuotaikos per 10 metų? Ar gali palyginti emocinį lauką?

Dabar jaučiu nusivylimą – daugiausia dėl pieno supirkimo kainų. Pirmas ir pagrindinis klausimas – kokia bus pieno kaina ateityje? Ką planuoja kooperatyvas? Suprantu, kad ūkininkams tai labai aktualu.

Deja, šiandien pieno Lietuvoje mažėja. Rinkoje situacija sudėtinga ir dėl kartų kaitos, o labiau dėl to, kad ji nevyksta. Jauni žmonės nenori ūkininkauti pieno sektoriuje.

Sugeriu daug ūkininkų emocijų ir jų ištransliuotą informaciją. Tačiau šiame sraute nemažai yra netiesos,  informacijos nuslėpimo, manipuliacijos su išskaičiavimais. Vis dėlto, bendras vaizdas nuteikia optimistiškai – kaip ta puspilnė ar pustuštė stiklinė.

• Pieno sektoriuje kooperacija iššovė prieš 10 metų. Tuomet vertikalios integracijos kooperatyvas „Pienas LT“ buvo unikalus produktas, kurį buvo gana lengva parduoti pieno gamintojams. Ar pienininkų kooperacija turi ateitį?

Manau, kad tai vienintelis išsigelbėjimas ūkininkams. Vakarai, kuriuose pieno ūkis vystėsi kelis šimtus metų  laisvomis sąlygomis,  nieko geresnio nesugalvojo. Lygiuotis verta į sėkminguosius, bet ne į nieko nesukūrusius. Mūsų ūkininkams verta lygiuotis į sėkmingus pavyzdžius, kur pieno ūkiai valdo gamyklas. Tai vienintelis teisingas kelias.

Kodėl ūkininkai sunkiai kooperuojasi? Manau, kad ne tik dėl mažos kainos. Priežastys slypi giliau - ir mąstymo būdas, ir posovietinės kooperacijos neigiama patirtis, ir prasta kooperatyvų reputacija. Juk buvo laikai, kai kūrėsi kooperatyvai ne bendrai veiklai vystyti, bet pinigams „plauti“. Nemažai ūkininkų nukentėjo nuo tokių sukčių.

Kita vertus, nesąžiningai dirba konkurentai. Kai kurie itin agresyviai ir priešiškai. O juk, žaliavos mažėja visiems. Parsivežti iš užsienio kaštai auga. Todėl perdirbėjai, siekdami kompensuoti atsivežimo kaštus, mažiau moka Lietuvos ūkininkams. Tuomet ir pasimato, kad gandais ir prasimanymais formuojama neigiama nuomonė apie mūsų bendruomenę ir įmonę, kad ūkininkai nepasitikėtų kooperacija.  

Suprantu, kad gyvenimas nuolat keičiasi. Mes stovime ant  slenksčio, nuo kurio priklauso viso pieno sektoriaus ateitis. Stebime rinkoje masinį pieno gamintojų traukimąsi ne tik iš pienininkystės, bet ir iš žemės ūkio. Šios dienos tendencijos rodo, kad vyksta ne plėtra ar persigrupavimas, o traukimasis. Savo indėlį įneša ir gamta –besikeičiančios jos sąlygos išbrangina pieno savikainą. Ūkininkai, kaip bet kurios srities verslininkai, nori matyti realią naudą iš savo verslo. Jei taip bus, gal įvyks persilaužimas į labai gerą pusę. O šiuo metu ūkininkai labai kantrūs ir sukasi pagal išgales. Pavyzdžiui, pažįstu vieną, kuris kas rytą važiuoja 15 km atsivežti darbuotojus į darbą.

• Pakalbėkime apie narystės „Pienas LT“ naudą – ar visuomet ji turi būti tik materialinė? Ar įmanoma pasiūlyti ir kitokią naudą iš narystės vertikalios integracijos kooperatyve, dar vadinamą pridėtine verte? 

Naudos ūkininkams labai reikia. Gerai suvokiu, kad mūsų tikslas padėti ūkininkui, pasinaudojant mūsų profesinėmis kompetencijomis. Jei mes to nedarysime, tuomet būsime nebereikalingi. Šuo metu nariams padedame daug – geriausiai tai jaučia nariai naujokai. Kai kurie prisipažįsta, kad tiek daug informacijos ir pagalbos, kaip kad gavo per kelis mėnesius „Pienas LT“, nėra sulaukę per kelis dešimtmečius. Jiems svarbu ir įdomu mūsų naujienlaiškiai su pasaulinėmis tendencijomis, Žaliavų skyriaus patarimai ir rekomendacijos dėl pieno kokybės gerinimo.  

Kartais pridėtinė vertė ir lieka pridėtine, jei mūsų konkurentai pasiūlo 5 centais daugiau. O pats ūkininkas, susiviliojęs pažadu, greitai nusivilia, nes tuos pačius 5 centus jam greitai atskaičiuoja per nuoskaitas, riebalus, baltymus. Tik tuomet jie niekam nepasiskundžia, kad buvo apgauti.

Vis dėlto, nesunku suprasti, kada supirkimo kaina patenkina ūkininką.  Jei ji balansuoja ant jo pagaminamo pieno savikainos, tada ūkininko vienintelis tikslas bus išgyventi. Jei supirkimo kaina bus aukštesnė nei savikaina, tuomet 1 – 2  ct nebus svarbiausias kriterijus likti kooperatyve ar išeiti.

• Ar išliks „Pienas LT“ dar 10 metų?

Mes, įmonės darbuotojai, esame pasiruošę dirbti ilgai ir sąžiningai. Tačiau viskas priklauso tik nuo pačių ūkininkų – jų sprendimų ir sąmoningumo.  Svarbu, kad jie nebalsuotų emocijų vedini. 

• Ką  palinkėtum „Pienas LT“ bendruomenei?

Reikia saugoti šį kūdikį. 10 metų kooperatyvas - tarsi vaikas, o aš su juo nuo pat gimimo dienos. Gal jis dar nėra stiprus būti savarankišku, bet matau kaip kooperatyvas užaugo, tapo brandžia ir modernia įmone, galinčia tapti sėkmės pavyzdžiu daugeliui kitų dar tik besikuriančių verslo įmonių.

Būti kooperatyve „Pienas LT“ – tarsi kopti į kalno viršūnę. Todėl linkiu niekada nepasiduoti ir visada tikėti tuo, ką darai.