Pokalbis prie pieno stiklinės. Valdas Mlečka: „Man profesionalumas reiškia nebijoti priimti sprendimus, net jei trūksta patirties“

Pieno kokybės tema pastaruoju metu skamba vis garsiau ūkininkų susirinkimuose, pieno perdirbėjų pokalbiuose, net žiniasklaidoje. Dažnai ūkininkai apie pieno kokybę turi prieštaringą nuomonę - kaip apie narystę kooperatyve. Kadangi nuo pieno kokybės priklauso supirkimo kainos, nuoskaitos ir priedai už pieno kokybę yra nesibaigiančių diskusijų tarp ūkininkų ir pieno perdirbėjų tema.

Kita vertus, pieno kokybė yra neišsenkanti pieno sektoriaus partnerių nepasitikėjimo ir apkalbų tema. Deja, nepriklausantys mūsų kooperatyvui ūkininkai dėl neskaidrių pieno tyrimų dažnai būna bejėgiai - jiems belieka kas mėnesį nuolankiai ir nerimastingai laukti pieno tyrimų rezultatų, kurie dažniausiai keičiasi ne ūkininko naudai. Tuo tarpu pieno tyrimų skaidrumas mūsų bendruomenei neaktualu.

Ne kartą girdėjau bendruomenės naujokų pasakojimus, kad įstojus į „Pienas LT“ skaičių kadrilis baigėsi, o priedai už pieno kokybę yra stabilūs. Tuomet susirinkimuose belieka pasidalinti kaimynų istorijomis, kaip juos galimai apgaudinėja kiti perdirbėjai ir pieno supirkėjai, galimai klastoja pieno tyrimus ūkininko nenaudai.

Pieno kokybės priežiūra – tai sudėtingas ir atsakingas procesas. Šią sritį prižiūri „Pienas LT“ nariams ir daugeliui darbuotojų gerai pažįstamas Valdas Mlečka. KTU Maisto technologijos absolventas jau 3 metus darbuojasi žaliavų skyriuje.  Sėdome prie pieno stiklinės aptarti reikalų ir ... pafantazuoti apie ateitį.

• Esi miesto vaikas. Gal kas nors šeimoje tave paskatino pamilti žemės ūkį, gyvulininkystę?

Su žemės ūkiu mano šeima tiesiogiai nesusijusi, todėl negaliu sakyti, kad iš šeimos paveldėjau meilę karvėms ar netgi pieno gamybai. Į „Pienas LT“ atėjau dirbti atsitiktinai. Dar studijuodamas ieškojau darbo, pasiūlė pasikalbėti. Taip čia ir likau. Nors su pieno kokybės tyrimais pradėjome dirbti dviese, gana greitai likau aš vienas.

• Kadangi „Pienas LT“ dirbi jau ne pirmus metus, akivaizdu, kad šis darbas tau patinka. Tenka daug bendrauti su ūkininkais. Kai kas sako, kad tai sudėtinga. O ką tu pats manai? Gal ko nors iš jų išmokai?

Išmokti ir pritaikyti yra du skirtingi dalykai. Pirmiausia, gerbiu ūkininkus, nes jie turi „kietą odą“. Kad ir kaip sunku, jie vis vien randa vilties lašelį, kuriame bando išplaukti. Nežinau, ar aš pats tai sugebėčiau, tačiau šią kooperatyvo narių savybę pastebėjau.

Dirbu čia treji metai. Dažnai stebiuosi, kiek ūkininkai yra investavę savo laiko ir pinigų, kad ši gamykla būtų pastatyta. Nors esu samdomas darbuotojas, labai noriu, kad projektas būtų sėkmingas. Labai laukiu, kai jis duotų apčiuopiamos grąžos ir naudos.

• Ką mūsų įmonėje vertini, o ką norėtum pakeisti?

Per trejus metus pasikeitė 3 vadovai – ir skyriaus, ir įmonės. Suprantu, kad kaita yra natūralus procesas - ypač jaunoje įmonėje. Stengiuosi tai vertinti pozityviai – tarsi gražią tradiciją.

Pamenu, kad pradėjęs dirbti, vadovus laikiau kone dievais – atrodė, kad jie net aukštesni už mane (Valdo ūgis apie 190 cm). Ilgainiui pats įgijau daugiau patirties, daug ko išmokau. Supratau, kad klysta net vadovai – visi esame žmonės.  

Vis dėlto, labiausiai mūsų įmonėje patinka man paskatinimai. Gerų žodžių man negaili. Vadinasi, mūsų komandoje įvertinamas kokybiškas darbas.  

Darbe jautiesi gerai arba blogai. Aš pats nelabai turiu su kuo palyginti – „Pienas LT“ yra mano pirmoji darbovietė.  Pirmi dveji metai buvo ramesni ir pozityvesni. Dabar atėjo labiau įtemptas metas. Juk suprantama – gamykla dirba pilnu pajėgumu. Išaugo mūsų skyriaus atsakomybė, nes turime pilnai aprūpinti gamybą kokybiška pieno žaliava.  

• Įmonėje dirba apie 190 žmonių. Tau tenka bendrauti su kolegomis iš įvairių skyrių. Ar galėtum nupiešti bendrą mūsų visų – darbuotojų – portretą?

Darbuotojų yra įvairių, portretą apibūdinti būtų sudėtinga. Daug bendrauju su įvairių skyrių kolegomis – neslėpsiu, kad prie rūkymo būdelės pokalbiams temų netrūksta. Vieni labiau skundžiasi, kiti – optimistiškesni. Suprantu, kad jiems norisi pasiguosti - tai vertinu kaip atvirumą ir sąžiningumą. Vis dėlto, pastebėjau, kad visi mes stengiamės savo darbą atlikti gerai.

• Ar mūsų darbuotojai pasižymi išskirtiniu profesionalumu? Šią savybe ne kartą minėjo mano ankstesni pašnekovai.

O kas yra profesionalumas?

• Tai yra sugebėjimas svarbiais momentais priimti sprendimus ir mokėti juos pagrįsti. Profesionalai drąsiai prisiima atsakomybę. Ar sutinki, kad dauguma mūsų tokie?

Didžioji dauguma mūsų tai daro nuolat. Sprendimus pagrįsti yra sudėtinga. Esame labai skirtingų specialybių, todėl nebūdami srities specialistais mes negalime profesionaliai įvertinti argumentus. Tačiau tikrai labai stengiamės suprasti. Tuomet prireikia ir nuoširdumo, ir bendravimo įgūdžių.

Dažniausiai savo darbe remiamės skaičiais, atsižvelgdami į juos pasirenkame veiksmus. Vadovaujamės arba turime vadovautis savo ar kitų patirtimi. Man profesionalumas reiškia nebijoti priimti sprendimus, net jei trūksta patirties. Dažnai nutinka taip, kad priimi vienokį sprendimą kaip geriausią, tačiau netikėtai pasikeičia aplinkybės ir rezultatas gaunasi kitoks.  

• Ar pieno sektoriaus kooperacija turi ateitį Lietuvoje?

Iš savo profesinės patirties suprantu, kad ūkininkams po vieną nėra lengviau. Vertikalios integracijos  kooperacijos pliusas yra tas, kad perdirbėjai nebegali diktuoti sąlygų. Su „Pienas LT“ įsibėgėjimu perdirbėjai nebegali akivaizdžiai susitarę dejuoti, kad pieno produktų kainos mažos, todėl jie negali mokėti aukštos pieno supirkimo kainos.

Vis dėlto, kooperatyvas turi būti didelis, tuomet jis taps įtakingu ir didele jėga rinkoje. Darbuotojų komanda tokiame kooperatyve kaip mūsų taip pat turi būti didelė, kad galėtume intensyviai bendrauti su ūkininkais ir rodyti jiems deramą dėmesį.

Pasaulyje visos didžiausios pieninės yra kooperatyvai. Gal Lietuvoje mūsų kooperatyvas dar yra per mažas, gal pernelyg jaunas, kad tai suvoktų ūkininkai ir palaikytų. Bet to, ūkininkų nuomonę paveikė šmeižto kampanija, skirta sukompromituoti „Pienas LT“.

• Pafantazuokime, koks bus „Pienas LT“ po 10 metų?

Ir aš labai norėčiau pamatyti, koks jis bus. Tikiu, kad per 10 metų viskas susinormalizuos.

Per kelerius metus mes perpratome rinką, netgi supratome, kad ne visi mūsų laukia išskėstomis rankomis. Šiandien konkuruoti dėl kokybiškos pieno žaliavos ir dėl eksporto rinkų yra sunkiau, nei įsivaizdavo kooperatyvo steigėjai prieš dešimt metų. Tačiau mes mokomės labai greitai.

Po 10 metų, tikiuosi, kad vaizdas bus kitoks. Manau, kad narių bus mažiau ir jie bus stambesni ūkiai. Stambesni ūkiai labiau verslūs, racionaliau įvertina narystės kooperatyve pranašumus. Prisipažinsiu, kartais pasvajoju apie tokį laiką, kai paskambins ūkininkas į „Pienas LT“ ir jam bus atsakyta, kad šiuo metu naujų narių nepriimame.

Mes darbuotojai, nuolat ieškome naujų narių ir dedame daug pastangų juos pakviesti, išaiškinti narystės privalumus. Tačiau patys ūkininkai nesusimąsto, kad jų mūsų kooperatyvui gali ir nebereikėti. Kada nors, kai gamybą pilnai aprūpinsime pieno žaliava, naujų narių tiesiog nebereikės dėl ekonominių priežasčių. Gal tuomet ūkininkai supras, kad praleido puikų šansą priklausyti ypatingam klubui. Įdomu, ką jie tada darys?

Tikiu, kad ilgainiui būti „Pienas T“ nariu bus prestižas. Taip jau yra kitose šalyse.  Manote, kad tai nerealu?