lt en de

Apie mus rašo MANO ŪKIS. Pieno iki sočiai, tik trūksta ąsočio

Viena iš pagrindinių Lietuvos pieno sektoriaus problemų yra žemos supirkimo kainos. Siūlymas priartinti bazinius pieno riebumo ir baltymingumo rodiklius prie natūralaus pieno rodiklių ir taip išvengti faktinių ir popierinių kainų painiavos kai kuriems rinkos dalyviams kelia įtarimų, kad kainos dar labiau nugarmės žemyn. „Mano ūkis“ pasiteiravo pieno sektoriaus dalyvių ir žinovų, ką jie mano apie siūlymus keisti bazinius rodiklius, kokius privalumus ar grėsmes įžvelgia?

Mūsų šalyje pienas superkamas pagal bazinius pieno rodiklius, kurie skiriasi nuo natūralaus pieno faktinių rodiklių, nustatomų atlikus pieno tyrimus. Gamintojams mokama faktinė nesumažinta kaina už natūralų pieną. Lietuvoje galiojantys baziniai pieno rodikliai – tai 3,4 proc. riebalų ir 3,0 proc. baltymų. Tai pieno kainos skaičiavimo atskaitos taškas.

Baziniai rodikliai patvirtinti prieš 20 metų. Per tą laiką pasikeitė šalyje gaminamo pieno sudėtis. Pavyzdžiui, 2018 m. balandžio mėnesį natūralaus pieno vidutinis riebumas sudarė 4,2 proc., baltymingumas – 3,24 proc. Skirtumas tarp natūralaus pieno faktinio ir bazinio baltymingumo sudaro 0,24 procentinio punkto, o tarp natūralaus ir bazinio riebumo – 0,8 procentinio punkto. Šie skirtumai vieni didžiausių Europos Sąjungoje.

Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės skyriaus vyr. specialistė Rūta Savickienė pažymi, kad atotrūkis tarp bazinių ir natūralaus pieno (faktinių) rodiklių yra didelis, todėl pirmiausia siūloma koreguoti bazinius rodiklius, t. y. „kilstelėti“ juos arčiau faktinių rodiklių, kad sumažėtų atotrūkis. Vienas iš siūlymų – nustatyti 4,0 proc. bazinį pieno riebumą ir 3,2 proc. baltymingumą. R. Savickienė pateikia pavyzdį, iliustruojantį būsimus kainodaros pokyčius. Tarkime, sutartyje nustatyta 15 centų supirkimo kaina. Šiuo metu taikomas 1,25 perskaičiavimo koeficientas, vadinasi, uždirbta suma padidėja 25 proc. Perskaičiavimas nuteikia ūkininką optimistiškai. Kilstelėjus bazinius rodiklius, perdirbėjai 16 proc. padidina bazinių rodiklių pieno supirkimo kainą, o perskaičiavimo koeficientą nustato mažesnį, pavyzdžiui, 1,03. Todėl ūkininkui gali atrodyti, kad jis uždirbs mažiau, tačiau faktiškai kaina beveik nesikeičia. „Tačiau kai kurie pieno gamintojai nuogąstauja, kad pasikartos euro įvedimą primenanti istorija, t. y. kad sąžiningų perskaičiavimų era greitai baigsis, o pieno gamintojai liks apgauti“, – sako R. Savickienė, pabrėždama, kad kompromiso paieškos trunka jau labai ilgai, o sėkmė nėra garantuota.

Greta naujų bazinių rodiklių nustatymo klausimo gvildenamas ir kitas siūlymas – susieti su rodiklių keitimu ilgalaikes pieno supirkimo sutartis, kai už pieną būtų mokama atsižvelgiant tik į kiekį, bet ne į sudėtį, t. y. kad pieno sudėties rodikliai iš esmės neturėtų didelės įtakos kainai. Priartinus bazinius rodiklius prie faktinių, toks žingsnis būtų visai suprantamas.

Baziniai rodikliai kainai nustatyti

Bazinių pieno sudėties rodiklių naudojimas pieno supirkimo kainai nustatyti leidžia įvertinti žaliavos sudedamųjų dalių (riebalų, baltymų) svorį. Kodėl ši tvarka kelia ginčų?

ŽŪKB „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas Kuzminskas.

Baziniai rodikliai yra žalio pieno supirkimo kainos nustatymo atspirties taškas. Vakaruose juos mažai kas naudoja, supirkėjai atsiskaito pagal natūralaus pieno rodiklius, kita vertus, atotrūkis tarp natūralaus ir bazinių rodiklių pieno parametrų Vakarų šalyse, kitaip nei Lietuvoje, yra labai mažas. Galbūt vakariečių nevilioja tai, kad, norint nustatyti bazinius rodiklius, reikia imti mėginius, atlikti skaičiavimus. Esame pripratę prie bazinių rodiklių ir, mūsų supratimu, ši tvarka gera.

ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas.

Didžioji dauguma pieno produktų gaminami iš pieno riebalų, baltymų ir laktozės, o ne iš vandens. Todėl teisingiausia vertinti pieną pagal jo sudedamąsias dalis, o ne vien kiekį. Tai svarbu pieno gamintojams, nes pieno kiekis ir sudėtis priklauso nuo bandos genetikos, šėrimo, sveikatingumo ir kitų veiksnių. Svarbu ir pieno supirkėjams, nes siekiama vežioti „kuo mažiau vandens“, ir perdirbėjams, kurie gamina sviestą, sūrius, jogurtus, sausus pieno produktus.

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis.

Europos Sąjungos šalyse superkant pieną taikomos įvairios metodikos, kurios artimos natūralaus pieno rodikliams, ir statistika pateikiama pagal natūralių rodiklių pieną. Gamtoje nėra „bazinio“ pieno, tai tik popieriuje egzistuojantis rodiklis, dėl kurio kyla įvairių išvedžiojimų ir spekuliacijų pieno supirkimo kainų tema. Bazinių pieno riebumo ir baltymingumo ir natūralaus pieno rodiklių suvienodinimas atspindėtų realią mokamą kainą už natūralų pieną. Kitaip tariant, daugiau riebalų ir baltymų turintis natūralus pienas iš ūkininkų superkamas perskaičiuojant į žemesnius bazinius rodiklius, taip „popierinė“ pieno supirkimo kaina dirbtinai sumažinama 20–25 proc., nors ūkininkas gauna faktinę nesumažintą kainą už natūralų pieną.

Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Jurgita Vaičiulė.

Daugumos pieno gamintojų tiekiamos žaliavos rodikliai kur kas aukštesni už bazinius. Pritaikęs perskaičiavimo koeficientą, mokėdamas už žaliavą, pieno supirkėjas privalo taikyti aukštesnę supirkimo kainą. Tačiau kyla painiava dėl pieno kiekio. Pavyzdžiui, 10 kg natūralaus pieno kiekis, pritaikius perskaičiavimo koeficientą 1,22, padidėja iki 12,2 kilogramo. Pakeitus bazinius rodiklius, šis skirtumas gerokai sumažėtų.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus tyrėja Deiva Mikelionytė.

Bazinių pieno sudėties rodiklių naudojimas pieno supirkimo kainai nustatyti yra tik vienas iš pieno kainos nustatymo metodų. Galimi ir kiti metodai, pavyzdžiui, 1 g riebalų ir 1 g baltymų, esančių natūraliame piene, įkainojimas. Žinoma, galima diskutuoti dėl dabar iš natūralaus pieno į bazinių pieno sudėties rodiklių pieną perskaičiavimui naudojamos formulės tobulumo. Taip pat buvo keliamas klausimas, kad baziniai pieno sudėties rodikliai galėtų būti aukštesni ir artimesni vidutinei metinei natūralaus pieno sudėčiai, nes mažiau besigilinantys į perskaičiavimo metodą žemdirbiai gretina skelbiamas kitų šalių natūralaus pieno kainas su jiems mokamomis bazinių pieno sudėties rodiklių pieno kainomis ir piktinasi skirtumu. Tačiau pateikus bazinių pieno sudėties rodiklių dydžio keitimo siūlymą, žemdirbių savivalda to atsisakė.

Praeities reliktas ar ateities kelias

Perdirbėjai dažnai pabrėžia, kad baziniai pieno rodikliai yra sovietmečio palikimas, jų taikymas iškreipia statistiką ir sukelia painiavą lyginant kainas Lietuvoje ir kitose šalyse.

E. Simonis, „Pieno centras“. Prieš keliasdešimt metų, kai buvo nustatyti baziniai rodikliai, riebalų ir baltymų kiekis piene buvo daug mažesnis nei dabar, t. y. kainos nustatymo metodikoje naudojami pieno rodikliai pasenę ir neatitinka realybės, todėl iškreipia statistiką. Lietuvoje pienas superkamas pagal 1998 m. nustatytus bazinius pieno rodiklius. Beje, šiuos bazinius standartus nuo sovietmečio tebenaudoja ir Rusija. Sveikos karvės tokios sudėties pieno (3,4 proc. riebalų ir 3,0 proc. baltymų) apskritai neduoda. Šiuo metu vidutiniai natūralaus pieno rodikliai Lietuvoje yra artimi ES šalių rodikliams. Mūsų šalies pieno perdirbimo įmonės beveik dešimtmetį siūlo suvienodinti Lietuvos ir ES šalių bazinius pieno rodiklius. Trumpuoju laikotarpiu bazinių rodiklių pakeitimas ar panaikinimas savaime nepakels vidutinės kainos už natūralų pieną Lietuvoje. Tačiau ilguoju laikotarpiu tai paskatintų pieno ūkius gaminti didesnio baltymingumo ir maistingumo pieną, už kurį mokama didesnė kaina. Lyginant pieno supirkimo kainas Lietuvoje ir ES, neretai baksnojama į statistiką ir šaukiama, kad pieno supirkimo kainos Lietuvoje beveik dukart mažesnės nei Bendrijoje. Tačiau nutylima, kad lyginami visiškai skirtingi dalykai – lietuviška žemesnių rodiklių bazinė pieno kaina ir europinė natūralaus pieno kaina, kurios rodikliai aukštesni.

N. Narauskas, „Pienas LT“. Sovietiniais laikais buvo nustatomas tik riebalų bazinis rodiklis, jo pagrindu skaičiavo priemokas. Dabartiniai pieno supirkimo baziniai rodikliai nustatyti pagal normalizuoto pieno standartą, kurį naudojo pieno perdirbimo įmonės kaip atramą pieno sudėčiai įvertinti. 1991–1999 m. privatizuojant ir kuriantis dabartinei pieno perdirbimo pramonei buvo pakeisti pieno standartai, keitėsi asortimentas, keitėsi ir pieno normalizavimo procesas. Todėl šiandien įvairios įmonės skirtingai normalizuoja pieną prieš pieno produktų gamybą. Iš esmės manome, kad būtų logiška keisti bazinius žaliavinio pieno rodiklius, nes tai paskatintų pažangą. Jei būtume didelė rinka, sąžiningiausia būtų bazinius rodiklius derinti prie vietinės rinkos, t. y. Lietuvos vidutinių rodiklių. Tačiau esame ES dalis ir pagal pieno kainą norime orientuotis į ES vidutinę pieno kainą, todėl logiška būtų bazinius pieno rodiklius orientuoti į ES vidutinius riebalų ir baltymų rodiklius.

J. Vaičiulė, LPŪA. Kai bandoma palyginti Lietuvos ir kaimyninių Europos šalių supirkimo kainas, gretinamos pastarųjų šalių natūralaus pieno ir mūsiškio bazinio, taip akivaizdžiai iškreipiant esmę. Mūsų šalyje mokama kaina už pieną nepelnytai pateikiama kaip mažiausia Europos Sąjungoje. Todėl pieno riebumo ir baltymingumo rodiklių maksimalus pritraukimas prie natūralaus pieno rodiklių leistų pieno perdirbėjams parodyti realią mokamą kainą už natūralų pieną. Šiandien taikoma apmokėjimo už pieną metodika neskatina gaminti labiau koncentruotą, ypač daugiau baltymų turintį pieną. Bazinio pieno baltymingumo rodiklio padidinimas pakeistų situaciją: ilgainiui pieno gamintojams didinant parduodamo pieno baltymingumą, jiems būtų mokama didesnė kaina, o pieno perdirbėjus pasiektų vertingesnė žaliava.

D. Mikelionytė, LAEI. Baziniai pieno sudėties rodikliai nėra statistikos duomenų problema. Lietuvos statistikos departamentas skelbia tiek natūralaus, tiek bazinių pieno sudėties rodiklių (3,4 proc. riebalų ir 3,0 proc. baltymų), tiek 3,7 proc. riebumo žalio pieno supirkimo kainas. Bazinių pieno sudėties rodiklių supirkimo kaina suteikia geriausią galimybę palyginti atskirų laikotarpių kainas, nes natūralaus pieno sudėtis nuolat įvairuoja, o iš skirtingo riebumo ir baltymingumo pieno pagaminamas ir skirtingas pieno produktų kiekis, tad natūraliai už aukštesnio riebumo ir baltymingumo pieną turi būti mokama aukštesnė supirkimo kaina. Jeigu bazinių pieno sudėties rodiklių supirkimo kaina būtų naudojama tik statistikos tikslais, tai niekam dėl to neskaudėtų ir niekas šio klausimo nekeltų. Baziniai pieno sudėties rodikliai nėra ir sovietinio palikimo problema. Skirtingo dydžio bazinius pieno sudėties rodiklius, mūsų žiniomis, naudoja dar bent 16 ES šalių, tarp jų ne tik buvusio socialistinio lagerio, bet ir Vakarų Europos šalys.

Ką skatins gaminti nauja tvarka

Siūlomi pokyčiai nėra savitiksliai. Gamintojai ir perdirbėjai ieško geriausios formulės, kuri užtikrintų gamybos perspektyvas.

N. Narauskas, „Pienas LT“. Viešojoje erdvėje vykstanti diskusija sieja dvi skirtingas temas – natūralaus pieno standarto nustatymą ir ilgalaikes sutartis bei jų susiejimą su bazinių pieno rodiklių keitimu. Natūralaus pieno standartas, kurį pieno strategijos kainodaros grupėje iš pradžių siūlė nustatyti pieno perdirbėjai, šiuo metu taikomas Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Šiose šalyse už pieną mokama atsižvelgiant ne į sudėtį, o tik į kiekį. Racionaliausia ir sąžiningiausia pieno kainos formulė taikoma Olandijoje, kur pieno kainą sudaro sausų dalių (baltymų, laktozės ir riebalų) kainų visuma. Kainodaros grupėje tokią formulę siūlė „Pienas LT“ atstovai, tačiau vieni grupės dalyviai nesutiko, kitiems ji buvo pernelyg sudėtinga. Todėl grupė liko prie kompromisinio varianto – taikyti esamus bazinius pieno rodiklius dar dvejus metus. O po dvejų metų pereiti prie ES vidutinių pieno riebalų ir baltymų rodiklių. Per šį laikotarpį pieno supirkėjai privalėtų pirkimo sąskaitose nurodyti kainas pagal vienus ir pagal antrus pieno bazinius rodiklius. Tai skirta tam, kad pieno gamintojai išmoktų ir priprastų skaičiuoti kainas pagal naują modelį. „Pienas LT“ bendruomenė nepalaiko natūralaus pieno standarto įvedimo. Manome, kad toks sprendimas neduotų laukiamų rezultatų. Papildžius šiuo rodikliu pieno kainos formulę, pieno gamintojui būtų mokama sutarta kaina, neatsižvelgiant į žaliavos rodiklius. O įmonėms vertingiausios yra pieno žaliavos sausosios medžiagos: riebalai, baltymai ir laktozė.

E. Simonis, „Pieno centras“. Esami žemi baziniai rodikliai neskatina pieno ūkių gaminti daugiau baltymų turintį pieną, kurio vertė tiek vartotojams, tiek perdirbėjams yra didesnė. Tai liudija statistika – pagal faktinį metinį natūralaus pieno baltymingumą iš visų ES šalių Lietuva yra 25 pozicijoje. Pagal natūralaus pieno riebumo rodiklius užimame aukštą šeštąją vietą Bendrijoje. Tačiau būtent baltymų kiekis natūraliame piene duoda didžiausią vertę ekonominiu ir vartojimo požiūriu. Visų pirma, didėjant pieno baltymingumui, didėja jo maistinė vertė ir mineralinių medžiagų (kalcio ir fosforo) kiekis. Besikeičiantys vartotojų įpročiai liudija, kad sveikoje mityboje vietoje kaloringų ir daugiau riebalų turinčių maisto produktų vartotojai dažniau renkasi produktus, turtingus baltymų ir mineralų. Daugiau kaip 80 proc. viso superkamo pieno perdirbama į sūrius, varškę, sviestą ir kitus gaminius, o likusi dalis – į geriamąjį pieną. Todėl baltymų kiekis yra svarbus, nes kuo baltymingesnis pienas, tuo daugiau galima pagaminti aukštos pridėtinės vertės produktų. Tai padėtų sutaupyti perdirbimo kaštus, vadinasi, sumažėtų ir galutinė pieno produktų kaina vartotojams. Dėl šių priežasčių daug baltymų turintis pienas yra vertingesnis, už jį ūkininkams pasaulyje ir Lietuvoje mokama didesnė supirkimo kaina.

Jei baziniai rodikliai praras svarbą

Visai atsisakyti bazinių rodiklių neketinama. Tačiau esminis klausimas, kokios įtakos jie galės turėti žaliavos supirkimo kainai.

J. Kuzminskas, „Pieno gėlė“. Nors esu ūkininkas, neteigiu, kad visi ūkininkai šventi. Pasitaiko visko. Todėl perdirbimo įmonės pagrįstai nuogąstauja, kad pradėjus taikyti natūralaus pieno supirkimo standartą gali padažnėti žaliavinio pieno skiedimo atvejų (nes riebalų ir baltymų rodikliai nebus tokie svarbūs). Diskutuodami su perdirbėjais sakome, kad jei piene yra daugiau baltymų, iš jo galima pagaminti daugiau sūrio, pieno miltų, jei daugiau riebalų – daugiau grietinėlės ir sviesto. Todėl pieno sudėtis turi turėti įtakos kainai. Dabartinė sistema turi argumentuotą pagrindimą ir savą logiką. Ūkininkai investuoja į ūkius, nes riebalų ir baltymų įvertinimas atsispindi kainoje. Jei bus mokama už natūralų pieną, ūkininkai neturės intereso šerti galvijus geresniais pašarais, kad gautų daugiau riebalų ir baltymų. Baiminamės, kad perėjus prie mokėjimo už natūralų pieną, kris supirkimo kainos ir realios ūkininkų pajamos. Perdirbimo įmonėms atsiras pagrindas mokėti mažiau už pieną, nes nebus vertinamas baltymų ir riebalų kiekis. Kodėl vakariečiams tinka pieno supirkimas pagal natūralaus pieno rodiklius? Todėl, kad kooperuoto pieno dalis šiose šalyse sudaro apie 80 proc., o žaliavą perdirba pačių ūkininkų įmonės, tad nereikia papildomų kaštų tyrimams.

N. Narauskas, „Pienas LT“. Perėjimas nuo bazinių pieno rodiklių prie natūralaus pieno standarto duotų trumpalaikį efektą. Pieno perdirbimo pramonė, kuri gamybai naudoja sausus pieno produktus, gautų trumpalaikę naudą. Perėjus prie natūralaus pieno standarto, gamintojai siektų gaminti kuo daugiau žemesnių rodiklių (mažesnio riebalų ir baltymų kiekio) pieno. „Nuleisti“ gamintojui rodiklius yra lengviau nei padidinti pieno žaliavos kiekį, nes tai priklauso nuo bandos genetikos, pašarų kokybės, karvių sveikatingumo. Tokiai tvarkai lengviausiai pasiruoštų stambieji ir vidutiniai ūkiai, o smulkieji ūkiai, naudojantys gana pasyvų šėrimą, tačiau gaunantys mažesnius primilžius ir aukštesnius pieno rodiklius, nukentėtų labiausiai dėl menko lankstumo. Kai kurios rinkos, kuriose istoriškai buvo mokama už pieną pagal natūralų standartą, jau pradeda naudoti kokybės rodiklius, pavyzdžiui, Latvija. Jei nuspręstume pereiti prie natūralaus pieno standartų, reikštų, kad „einame prieš srovę“. Sutinkame, kad dabartiniai bazinio pieno rodikliai yra nekorektiški. Vis dėlto, atsižvelgdami į pieno sektoriaus dalyvių interesus ir vadovaudamiesi kompromisų principu, pritariame sprendimui palikti bazinius rodiklius dar dvejus metus, o vėliau juos priderinti prie ES vidurkio.

E. Simonis, „Pieno centras“. Nesiūloma atsisakyti bazinių rodiklių iš viso, tik pakoreguoti, kad jie būtų artimi natūraliam pienui ir pakeisti perskaičiavimo lentelę pagal naujus rodiklius. Nuo šio pakeitimo kainoje niekas nesikeistų, t. y. už pieną būtų mokama tokia pat kaina, tačiau statistinė kaina būtų artima realiai sumokamai už pieną, nebūtų 20–25 proc. skirtumo tarp bazinės (popierinės) ir realiai mokamos kainos.

D. Mikelionytė, LAEI. Svarbu pabrėžti, kad ir koks pieno supirkimo kainos apskaičiavimo metodas ar formulė bus taikomi, vien tik jie nepakeis žalio natūralaus pieno supirkimo kainos dydžio. O Lietuvoje didžiausia problema būtent ir yra supirkimo kainos dydis bei dažnas ir didelės amplitudės kainos svyravimas.

Pereinamasis laikotarpis susitarti

Žemės ūkio ministerija siūlo pereinamąjį laikotarpį, per kurį supirkėjai atsiskaitymo dokumentuose nurodytų abi kainas, kad ūkininkai po metų galėtų jas palyginti ir įsitikintų, kas buvo teisus.

J. Kuzminskas, „Pieno gėlė“. Siūlymas rašyti pereinamuoju laikotarpiu dvi kainas nėra kažkokia naujovė. Kai rašome sąskaitas, visada nurodome riebumą, baltymingumą ir perskaičiavimo koeficientą, kurį pritaikę gauname perskaičiuotąjį kiekį. Bet žmonės menkai gaudosi skaičiuose. Dvejopos kainos rašomos ir dabar, tačiau jos naudojamos ir manipuliacijoms.

N. Narauskas, „Pienas LT“. Pritariame pieno strategijos kainodaros grupės ir ŽŪM pasiūlymui dėl dvejų metų pereinamojo laikotarpio. Dėl istoriškai susiformavusio pieno sektoriaus dalyvių nepasitikėjimo vienas kitu gamintojai baiminosi, kad, padidinus bazinius rodiklius iki europinio vidurkio, supirkimo kaina liks tokia pati tik už aukštesnius rodiklius (tai lemtų žemesnę natūralaus pieno kainą). Tikime, kad per dvejus metus pavyks sustiprinti pasitikėjimą. Pereinamąjį laikotarpį abi pusės vertins, kaip laikomasi ilgalaikių įsipareigojimų, o po 2 metų tikimasi pereiti prie vidutinių europinių rodiklių.

D. Mikelionytė, LAEI. Jei būtų atsisakyta bazinių pieno sudėties rodiklių naudojimo ir pasirinktas kitas žalio pieno supirkimo kainos apskaičiavimo metodas, visiškai pritariame ŽŪM, siūlančiai pereinamąjį laikotarpį, per kurį perdirbėjai nurodytų natūralaus pieno supirkimo kainas, apskaičiuotas pagal senąjį ir naująjį metodus. Pereinamuoju laikotarpiu taip pat reikėtų daug aiškinamojo darbo, nes pieno gamintojų yra daug ir įvairaus akiračio bei išsilavinimo. Perdirbėjams tikriausiai reikėtų pakeisti programinę įrangą, taip pat mokyti savo darbuotojus, dirbančius žalio pieno supirkimo srityje.

Viktoras TROFIMIŠINAS

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/2018/07/pieno-iki-sociai-tik-truksta-asocio/





© 2022 UAB "PIENAS LT"