Pieno gamybos sektoriuje ilgainiui neliks smulkių pieno ūkių, kurių savininkai bus priversti arba juos plėsti, arba apskritai pasitraukti iš pieno gamybos. Ši nuomonė nėra laužta iš piršto, o tiesiog atspindi realijas, senokai nusistovėjusias tiek Europoje, tiek pasaulyje. Lietuva nėra išimtis, nes priklauso tai pačiai, globaliai pieno rinkai, todėl mūsų šalyje galioja tokie patys rinkos dėsniai, kaip ir Vokietijoje arba N. Zelandijoje, kaip Šveicarijoje arba JAV.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) statistika rodo, kad šių metų liepos 1 d. Lietuvoje buvo apie 70 tūkstančių pieno ūkių. Šiuose ūkiuose laikoma beveik 318 tūkstančių melžiamų karvių. Bendras skaičius mums tarsi nieko nepasako, bet jeigu detaliau analizuotume ūkių struktūrą įvairiais pjūviais, galėtume padaryti tam tikras išvadas apie Lietuvos pieno gamybos sektorių ir jo perspektyvas. Pridursiu tik tiek, kad ŽŪIKVC statistika nekelia abejonių, nes visi gyvūliai Lietuvoje yra suregistruoti, turintys unikalius numerius. 
Duomenys taip pat rodo, kad bendras pieno gamybos sektoriaus pelningumas siekia 8,38 proc. Bet ar tikrai visi ūkiai išliks? Gal laikantiesiems po kelias karves reikėtų atsisakyti didesnių ambicijų ne tik padengti gamybos kaštus, bet ir apskritai pamiršti žodį „pelnas“?
Statistika iškalbinga ir ji gali pasakyti kur kas daugiau nei vien sausus skaičius. Pirmiausia ji klasifikuoja pieno ūkius į keturias kategorijas. Apie 60 tūkstančių pieno gamintojų laiko iki 5 karvių. Šis ūkių segmentas yra didžiausias, sudarantis 87 procentus visų pieno gamintojų. Deja, bet šių ūkių veikla nuostolinga. Verslo požiūriu jų net negalima vertinti kaip ūkių. Juose laikomų karvių vidurkis net nesiekia 2 karvių.
Nuo 5 iki 20 karvių ūkius turi beveik 7 tūkstančiai ūkininkų arba 10 proc. visų ūkių. Jiems apie pelną kalbėti taip pat neverta, nes metinis nuostolis siekia 6,3 proc.
Įdomu tai, kad ant pelningumo ribos balansuoja ūkiai, laikantys nuo 20 iki 100 karvių (vidurkis – 39 karvės). Tokių pieno gamintojų Lietuvoje atrastume maždaug 2 tūkstančius, o jų uždarbis, deja, taip pat minusinis. Metinių nuostolių vidurkis siekia 3 procentus. Suprantama, kad šios kategorijos pieno gamintojai ne visi skaičiuoja nuostolius. Dalis jų turėtų ir užsidirbti iš savo veiklos, atsižvelgiant net ir į asmenines ūkio savininko savybes. Bet turinti galvoje, kad pieno supirkimo kainos šiemet yra maždug 35 proc. didesnės nei 2012 metais, tas metinis pelnas balansuoja ant ribos. Panašiai, kaip žmogus, vaikščiojantis plonyčiu ledu ežero viduryje. Viskas pernelyg trapu. Pieno supirkimo kainai net ir nežymiai pakritus, nuostoliai neišvengiamai sieks tūkstančius litų. Vien todėl šioje kategorijoje dirbantys ūkininkai privalo kaip įmanoma greičiau per kitus 5-7 metus reikia plėsti ūkius. Kodėl? Nes tik labai mažytis pieno gamintojų segmentas gali pasidžiaugti nedideliu pelningumu. Tai pieno gamybos ūkiai, laikantys daugiau kaip 100 melžiamų karvių. Ir nors jie sudaro tik 0,34 proc. (tai yra 235 ūkiai), jie rinkai patiekia net penktadalį (20,7 proc.) viso Lietuvoje pagaminamo pieno. Šalia to jų pelningumas yra tik 1,74 procento. Kitaip tariant, rentabilus pieno ūkis yra tas, kuriame laikoma ne mažiau kaip 100 melžiamų karvių. Šis ūkis privalo turėti ir ne mažiau kaip 50 hektarų žemės. Per pastaruosius kelerius metus nusistovėjusios tendencijos išties nėra palankios smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Kasmet dalis šių ūkių nutraukia veiklą arba iš smulkesnių tampa stambesniais. Dažniausiai veiklą nutraukia pieno gamintojai, laikantys iki 5 melžiamų karvių. Jų skaičius kasmet drąstiškai mažėja. Iš pieno gamybos pasitraukė ir ženklus skaičius pieno ūkių, turėjusių iki 20 karvių. Beveik neabejoju, kad po 7 metų Lietuvoje beliks tik apie 7 tūkst. pieno gamintojų. 
„Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas: „Tenka apgailestauti, kad kai kurie politikai prisidengia dabartiniais 70 tūkst. pieno gamintojais, o sykiu ir potencialiais rinkėjais, žadėdami jiems tokius sprendimus, kurie vis tiek neišgelbės jų nuo neišvengiamo pasitraukimo iš rinkos. Vien todėl būtina plėtra. Pieno gamyba yra toks pats verslas kaip ir kiti verslai. Verta pridurti, kad smulkiausi ūkiai patiekia ir pigiausią pieną. Kartu tai reiškia ir nekokybiškiausią pieną. Tad jei toks verslas nėra rentabilus, apie jokią smulkių ūkių perspektyvą kalbėti negalima“.