B. Markauskas: „Vienintelė reali galimybė išgelbėti pieno sektorių nuo sunykimo“

Ūkininkauju jau 25 metus, o 15 metų aktyviai dalyvauju žemdirbių savivaldoje ir buvau įsitikinęs, kad manęs nebegali nustebinti niekas, tačiau... Kai lapkričio 13 d. „lrytas.lt“ perskaičiau straipsnį („Kooperatyvą gelbės lėšos iš biudžeto?“), ištiko lengvas šokas. Ilgai bandžiau suprasti gerbiamų Seimo narių Sauliaus Bucevičiaus ir Eugenijaus Gentvilo išsakytas mintis ir vertinimus, tačiau nepavyko. Niekaip negaliu atsakyti į vieną klausimą – ar mūsų „išrinktieji“ nuoširdžiai klysta, ar bando ruoštis artėjantiems Seimo rinkimams.

Kai 2009 m. žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“ nariai nutarė statyti pieno perdirbimo gamyklą, mes puikiai supratome, kad lengva nebus, tačiau kad bus taip sunku, ko gero nesitikėjome. Mus vedė viena mintis – kitos išeities nėra, todėl 2013 m. viduryje pradėjome pieno perdirbimo gamyklos statybas.

Nuoširdžiai žaviuosi savo kolegų užsispyrimu, kurie pačiais sunkiausiais projekto įgyvendinimo momentais absoliučia balsų dauguma keletą kartų priėmė sprendimą tęsti pradėtą darbą. Tą darėme atvirai ir sąžiningai, viešai ir skaidriai. Tiesa, viešojoje erdvėje apie mūsų kooperatyvą nuolat buvo kuriamos įvairios sąmokslo teorijos ir mitai. Siekdami atsakyti į visus klausimus, įmonėje surengėme susitikimus su Vyriausybės vadovu Algirdu Butkevičiumi, Seimo Kaimo reikalų komiteto nariais, keletą kartų buvome susitikę su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene, kitais ministerijos pareigūnais, žemdirbių savivaldos vadovais. Atrodo, paaiškinome, į visus klausimus atsakėme. Atrodo, neaiškumų neliko, tačiau ir vėl...

Nepykstu ant E. Gentvilo – jis liberalas. Juk esame žemiečiai. Dažnai susitinkame, galėjo paklausti. Bet kur kas sunkiau suprasti Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininką S. Bucevičių. Neturiu daug vilčių, kad pirmininkas pakeis savo nuomonę, tačiau jaučiu pareigą pabandyti išaiškinti kitiems, kurie nori žinoti tiesą (tame užsakomosios žurnalistikos tekste rašoma: „Kai kurių komiteto narių vertinimu, pieną šalyje parduoda 30 tūkst. ūkių, todėl valstybė negali remti tik 200 išskirtinių, priklausančių kooperatyvui „Pienas LT“, kuriam tenka vos 10 proc. pieno gamybos rinkos. „Suteikti nacionalinės svarbos statusą vien tik „Pienas LT“ būtų labai nekorektiška kitų atžvilgiu. Jie jau yra gavę 50 milijonų litų Europos Sąjungos paramos ir įsipareigoję atlikti konkrečius darbus (...)“ – pareiškė Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas S. Bucevičius“.).

ŽŪK „Pienas LT“ visada buvo, yra ir bus atviras naujiems nariams. Tikra tiesa, kad kooperatyvo nariai į projektą investavo 20 mln. eurų nuosavų lėšų, todėl nauji nariai prie to turi prisidėti. Nuolat kuriame įvairias schemas, kad palengvintume finansinę naštą prisijungiant prie kooperatyvo.

Skirtingai nuo pateiktos nuomonės, galiu pasakyti, kad kooperatyvas visada darė įtaką pieno supirkimo kainų lygiui Lietuvoje, o pradėjus veikti gamyklai, akivaizdu, kad ta supirkimo kaina bus dar aukštesnė ir su tuo pieno perdirbėjai privalės skaitytis. Iš to laimės visi pieno gamintojai. Net ir tie, kurie nepriklausys ŽŪK „Pienas LT“.

Reikia prisiminti, kad tiek ES, tiek nacionalinė parama nėra įskaičiuojama į pajus ir ši dalis nėra finansinė našta naujiems nariams. Todėl negali būti kalbos apie ES ar nacionalinio biudžeto skiriamą paramą „išrinktiesiems“, kaip rašoma kažkieno apmokėtame straipsnyje. Labai gaila, kad Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai neįsiklauso ir į Prezidentės Dalios Grybauskaitės pamąstymus, kad valstybė turėtų svariau prisidėti prie žemdirbių kooperacijos. Deja, arba neduota, arba tiesiog nenorima suprasti.

Taip, ES ir nacionalinio biudžeto parama šiam projektui siekia 14,48 mln. Eur, tačiau jei niekas nesikeis, paramos intensyvumas šiam projektui tesieks 30 proc. Noriu priminti, kad privačios pieno perdirbimo įmonės per 2007-2013 m. finansinį laikotarpį gavo per 35 mln. Eur paramos.

Taip, projektas pabrango ir jo įgyvendinimas vėlavo, bet priežastys tikrai objektyvios ir kas jau kas, bet Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai tai puikiai žino. Taip, kooperatyvo valdyba prašo Vyriausybės pripažinti gamyklos projektą ekonominės svarbos projektu. Tai ženklas, parodantis valstybės rūpestį pieno gamintojais, ūkininkų kooperacija ir pieno sektoriaus ateitimi apskritai. Mes įrodėme, kad statoma įmonė atitinka tokiems projektams keliamus reikalavimus. Be to, tai vienintelė reali galimybė iš esmės pakeisti situaciją pieno rinkoje ir išgelbėti šį sektorių nuo sunykimo. Tačiau noriu aiškiai pasakyti, kad susitikime su premjeru buvo kalbama ne apie paramą iš valstybės biudžeto, o apie finansinius instrumentus, tai yra paskolos palūkanų dengimą, nors šiuo atveju net ir svaresnis valstybės prisidėjimas prie gamyklos projekto būtų išties pateisinamas. Kiek gi iš biudžeto bus pieno gamintojams kompensuojami nuostoliai dėl oligopolinės pieno perdirbėjų struktūros ir krentančių pieno supirkimo kainų?