Pokalbiai prie pieno stiklinės. Žilvinas Oberauskas: „Didžiausias pliusas kooperatyve – pastovumas, stabilumas ir atstovavimas“

Liepos 4 dieną pasaulyje buvo minima tarptautinė kooperacijos diena. Nuo 1923 metų savo profesinę šventę kooperatyvai mini pirmąjį liepos šeštadienį, siekdami didinti kooperatyvų sąmoningumą ir pabrėžti jų indėlį sprendžiant svarbiausias visuomenės problemas.

Šiais metais Tarptautinis kooperatyvų aljansas tarptautinę kooperatyvų dieną ragino dėmesį skirti kooperatyvų indėliui į kovą su klimato kaita. Tuo tarpu Lietuvoje ūkininkai ir kooperatyvai vis dar ieško atsakymo į hamletišką klausimą „Būti ar nebūti?“.

Žilvinui Oberauskui atsakymą į šį klausimą padėjo rasti jo asmeninė patirtis. Į ŽŪK „Pienas LT“ jis įstojo prieš ketverius metus. Paklaustas, kodėl taip radikaliai pakeitė santykius su pieno supirkėju ir ryžosi įstoti į kooperatyvą, ilgai nedvejojęs atsakė, kad pabodo paskui centą vaikytis.

„Ankstesniam supirkėjui nuolat reikėjo priminti, kad esi. Gauni kainų pasiūlymą, tuomet skambini vadybininkui ir dejuoji, kol jis tau vieną centą prideda. Jei padejuoji dar daugiau – prideda dar ir antrą“, - pasakoja ūkininkas. 

Anuomet Žilvinui nedavė ramybės klausimas, kaip tvarkosi kiti, ne tokie įkyrūs kaip jis, ūkininkai.  „Jei aš paskambinu, centą gaunu, o tas kuris neskambina, vadinasi, nieko negauna. Juk taip yra žaidžiama žmonių likimais“, – piktinasi ūkininkas.

Nors iki šiol jį lanko pieno perdirbimo įmonių atstovai ir mėgina išvilioti iš kooperatyvo, jis džiaugiasi, kad dėl koronaviruso kilusi ekonominė krizė pieno sektoriuje patvirtino narystės kooperatyve pranašumus. Jis pasakojo, kad anksčiau perdirbėjai ūkininkams žadėdavo paskolą investicijoms arba net iki 3 centų daugiau už žaliavinį pieną, tačiau šį pavasarį tegalėjo pasiūlyti 1,5 cnt daugiau. Dabar Žilvinui tokie pasiūlymai tik juoką kelia.

• Kas jums yra kooperatyvas - socialinis kontraktas ar verslo modelis?

Ir tas ir tas. Jei kooperatyve bendruomenė susitaria veikti kartu - tai jau socialinis kontraktas. Dabartinis kooperatyvo „Pienas LT“ verslas dar yra kuriamas. Kai kurie nariai skundžiasi, kad tikėjosi įstoję į šį kooperatyvą iš gamyklos gauti daug didesnių pajamų. Nereikėjo tikėtis, nes nė vienas verslas iš karto neduoda nei pelno, nei dividendų. Neduoda ir didelių pajamų. Gamykla ką tik startavo ir dabar yra pradiniame etape. Neverta tikėtis stebuklo iš pradžių.

• Turite 40 karvių, planuojate plėsti pieno ūkį. Kaip čia dabar – visi aplinkui skundžiasi, kad galų nesuduria, o jūs planuojate augti.

Verkti galima, bet kas nuo to pasikeis? Kovoti už savo teises reikia asociacijose ir sąjungose. Kaip narys priklausau ir dalyvauju net keliose ūkininkų sąjungose, sutinku, kad reikia kovoti. Deja, ne visos priemonės būna sėkmingos. O pas perdirbėjus tikrai nemanau grįžti. Nepasitikiu jais.

Nelabai tikiu, kad priklausydami kooperatyvui gausime tiek, kiek gauna Lenkijos ūkininkai, kooperatyvo nariai.  Suprantu, kad „Pienas LT“ yra dar jaunas kooperatyvas, jis turi augti ir plėstis. Daugiau naujų produktų gamybai reikia investicijų. Be to rinkas išsikovoti reikia. Neverta artimiausiu metu tikėtis didesnės kainos. Tačiau mums visiems reikia pastovumo, stabilumo ir atstovavimo. Tai didžiausias pliusas būnant kooperatyve.

• Apie kooperaciją kalbame tarptautinės kooperacijos dienos išvakarėse. Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie patvirtina kooperacijos naudą ypač smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Daug kooperatyvo narių dalinasi patirtimi kooperatyve, kuri dažniausiai patvirtina naudą. Kodėl kiti ūkininkai neskuba jungtis į kooperatyvus?

Šis klausimas ir man įdomus. Kiek bekalbėčiau su kitais ūkininkais, vis girdžiu, kad jie dar stebi ir laukia kaip mums seksis. Nors pieno supirkimo kaina mūsų kooperatyve „Pienas LT“ nesiskiria nuo kitų perdirbėjų, ūkininkai neskuba apsispręsti. Tikriausiai, jie nevertina kooperatyvo kaip verslo, todėl tikisi įstoję kažko nerealaus. Išstoję iš kooperatyvo taip pat džiaugiasi neilgai – sugrįžta senosios bendravimo su perdirbėjais bėdos. 

• Kooperatyvo turtas paskirstoma tarp narių pajų pavidalu, tačiau jų negali pasiimti kada panorėjęs. Ar jūs vertinate narystę kooperatyve kaip ilgalaikę investiciją?

Taip, prasmę investuoti į kooperatyvą matau. Jei ūkininkas pieną tik parduoda, tai jam jokio skirtumo nėra ar kooperatyvui, ar perdirbėjui pieną tiekti. Tačiau kooperatyvas su savo gamykla yra ūkininko ateities garantas.

Dar iki kooperatyvo melžėm vos 500 l per dieną ir svarstėme, ar naikinti pieno ūkį ir likti tik su grūdais. Apsisprendėme pasilikti pieno ūkį, nors prie karvių sunkiau. Nuo vaikystės karvutė prie namų ganėsi, todėl esame labiau pripratę. Kita vertus, jau buvome susipirkę brangią techniką, tai nejaugi parduosi už pusę kainos?

Šioje sodyboje gyvename 12 metų. Kai anuomet pradėjome statyti fermą, atrodė, kad užteks. Dabar jau matome, kad šių pastatų ūkio plėtrai nepakanka. Bet sustoti nebegalime. Nors kai kas tvirtina, kad šeimos ūkis gali išgyventi iš 50 karvių, aš netikiu, kad taip bus po dvejų metų. Neišgyvensime, todėl reikia plėstis kuo greičiau.

Mes patys jau pirkome telyčių. Pamainą jau turime - sūnus registravo savo pieno ūkį. Kiti vaikai taip pat užaugo. Dalinamės ir planais, ir darbais.

• Pastaruoju metu ne vienas kooperacijos ekspertas kritikuoja ūkininkus, kurie už ES paramą prisipirko brangios technikos, tačiau ne visuomet efektyviai panaudoja. Nejaugi ūkininkai nenori  kooperuotis  ir įsigyti techniką bendrai?

Sąlyga, kad ūkininkui draudžiama talkinti kaimynui, jei jis įsigijo techniką už ES paramą, yra keista ir netikusi. Kitas reikalas yra kaimynams kooperuotis, kad galėtų bendrai įsigyti techniką – iki to dar reikia subręsti.

Jaunesni ūkininkai susitaria greičiau, tačiau vyresnius prikalbinti ir susitarti yra labai sudėtinga. Jie nepasitiki kooperacijos idėja.

• Darbas ūkyje reikalauja daug mokytis. Kas yra jums patikimiausias mokytojas?

Tenka mokytis iš visų, bet labiausiai iš savo patirties. Dažnai konsultantai ir ekspertai pataria vienaip, bet praktikoje tos pamokos gali išvirsti į ką kita. Svarbiausia yra žinias patikrinti praktikoje.

Įvairios įmonės ir asociacijos organizuoja seminarus. Daugiau sulaukiame lektorių iš Olandijos, Vokietijos, JAV. Užsieniečiai dažniausiai yra praktikai, todėl jie kalba paprastai ir aiškiai. Jie kalba mažiau, bet aiškiau nei lietuviai.

Mokytis ūkininkams visada reikia, net jei rezultatas gali nustebinti. Pernai vienas konsultantas patarė į kukurūzų pašarą pridėti priedų. Dėl šio patarimo pašarų kaina išaugo, tačiau karvėms pašaras nesusibalansavo. Tas pats konsultantas patarė dar daugiau pridėti papildų. Supratau, kad bus negerai, o karvutės dėl to gali „į maistą išvažiuoti“. Skubiai kreipiausi į mūsų kooperatyvo narį patarimo. Patarimas padėjo ir karvės atsigavo. Tokios tai pamokos iš kolegų.   

Neseniai savo ūkyje sumažinome pievų plotą, tačiau pripjauname žolės daugiau. Pasinaudojau naujove, su kuria susipažinau lauko dienose. Pradėjome tankiau sėti žolę, todėl galime daugiau vietos grūdams palikti. Taigi, mokytis reikia vis daugiau ir daugiau, derinti žinias su praktika. Ir galo tam nematyti. 

• Ar narystė kooperatyve jums suteikia daugiau žinių, padeda sukaupti daugiau patirties?

Kooperatyve yra daugiau bendravimo su kitais ūkininkais. Išsikalbi, pasitari, o tuomet labiau pasitiki vienas kitu. Žinai, kad jei kas nors atsitinka, gali visuomet kreiptis patarimo. Man partnerystė – tai pasitikėjimas.

Taip yra dėl to, kad kooperatyve ūkininkai nekonkuruoja vienas su kitu. Jie nejaučia priešiškumo. Visi esame lygūs, nes tai pačiai grupei mokama vienoda kaina. Vadinasi,  neverta vadybininko prašinėti geresnės kainos.

• Kuo dar naudingas kooperatyvas savo nariams?

Mūsų kooperatyvas bendrai perka pašarus, elektrą, kurą. Nors per mėnesį sutaupyta suma nėra didelė, tačiau per metus šis tas lieka kišenėje. Suprantu, kad kooperatyvas kai kurių paslaugų neteiks ir darbininkų man nesuras, tačiau bet kurie bendri pirkimai padeda sumažinti pieno savikainą.

Būtų naudinga padėti nariams paskaičiuoti efektyvumą, remiantis pažangių valstybių žemės ūkio patirtimi.  Gal mažam ūkiui iki 20 karvių jau nebeįdomu, tačiau labai svarbu padėti augti ūkiams su 50 karvių. Girdėjau, kad olandai karvei 30 arų skiria, o pas mus - 1 ha. Gal mes tokio efektyvumo nepasieksime, tačiau galime gerinti kitus rodiklius.

• Kaip atrodys kooperatyvas „Pienas LT“ po 5 metų? 

Bus didesnis, nes išaugs patys ūkiai. Kiek pasižvalgau ir paklausau mūsų narių, visi plečiasi ir auga. O juk dar ateis naujų narių.