Pokalbis prie pieno stiklinės. Tarptautinę kooperacijos dieną Lietuvos ūkininkai ir kooperatyvai įstrigę hamletiškose kančiose „Būti ar nebūti?“

Pirmąjį liepos šeštadienį pasaulyje minima tarptautinė kooperacijos diena. Nuo 1923 metų savo profesinę šventę kooperatyvai siekia didinti kooperatyvų sąmoningumą ir pabrėžti jų indėlį sprendžiant svarbiausias visuomenės problemas. 

Šiais metais Tarptautinis kooperatyvų aljansas tarptautinę kooperatyvų dieną ragino dėmesį skirti kooperatyvų indėliui į kovą su klimato kaita. Tuo tarpu Lietuvoje ūkininkai ir kooperatyvai vis dar ieško atsakymo į hamletišką klausimą „Būti ar nebūti?“.

Kooperacija turi ilgametę istoriją ir gilią tradiciją. Ankstyviausi įrašai apie kooperatyvą siekia dar 1761 metų Škotiją. Pirmąjį modernų kooperatyvo verslą 1844 m. kovo 14 d. įkūrė 28 amatininkų grupė medvilnės fabrikuose Anglijos šiaurėje.

Kooperatinis sąjūdis Lietuvoje prasidėjo 1873 m., įsteigus pirmąjį kredito kooperatyvą. Per visą nepriklausomos Lietuvos tarpukariu egzistavimo laikotarpį kooperacija laikyta viena svarbiausių priemonių įvairioms ekonominėms programoms įgyvendinti. Kooperatyvams XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje priklausė šimtai tūkstančių narių. Deja, sovietmečiu sunaikinta kooperacija neatsigauna iki šių dienų.

Lietuvos kooperacijoje „ledas nejuda“

Šiandien Lietuvoje kooperatyvai jungia tik 12 proc. ūkininkų. Nepaisant raginimų  ūkininkams kooperuotis, procesas įstrigęs. Nors yra vardijamos įvairios priežastys, dėl kurių kooperacija buksuoja, vis dėlto, daugelis jų jau nebeatitinka šiandieninės visuomenės raidos ir netgi sveiko proto kriterijų. Neįtikina kai kurių organizacijų argumentai, kad ūkininkams trūksta kooperacijos žinių, o informacija nėra prieinama ir suprantama. Praėjus 30 metų po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ir beveik visų gyvenimo sričių skaitmenizacijos, keistai skamba paaiškinimas, kad ūkininkai sunkiai supranta kooperatyvo apčiuopiamą naudą, nors ja dalinasi ir ekspertai, ir patys kooperatyvai. Dauguma dabartinių ūkininkų jau nebeatsimena sovietinių kolūkių tvarkos, tačiau abejingumą kooperacijai vis dar bandoma teisinti socializmo iškreipta praeities praktika ir kolūkių šešėliu, kurie neva ūkininkus klaidina ir atstumia nuo kooperacijos.

Beveik kiekvieno ūkininko kiemą yra pasiekusi informacija, pagrįsta lietuvių mokslininkų tyrimais ir užsienio šalių patirtimi, jog per kooperacinę veiklą smulkieji ūkiai gali ne tik išlikti, bet ir padidinti savo produktyvumą bei užsitikrinti aukštesnes pajamas. Kooperacijos patrauklumą propaguoja įvairios prie Žemės ūkio ministerijos ir kitų ūkininkų organizacijų periodiškai atkuriamos arba naujai kuriamos darbo grupės, skirtos šalies kooperacijos būklei įvertinti ir pasiūlymams dėl kooperacijos plėtros pateikti. Praktinę kooperacijos naudą patvirtina kooperatyvų sėkmės istorijos, pristatytos ŽŪM interneto svetainėje ir įvairių programų lėšomis parengtuose bukletuose. Pažangių ir ekonomiškai sėkmingų kooperatyvų nariai ne kartą įvairiuose susirinkimuose ir interviu žiniasklaidoje pasakojo narystės kooperatyve patrauklumą ir teikiamą stabilumą.

Kad ūkininkai suvoktų kooperacijos patrauklumą ir naudą vien šnekų nebeužtenka. Kooperacijos stagnacija patvirtina, kad iki šiol įgyvendintos, ūkininkams skirtos komunikacijos priemonės neįtikina skeptikų, todėl kooperatyvų žemėlapis vis dar labai blyškus. Per 30 nepriklausomybės metų vis dar nėra atlikta reprezentatyvi ūkininkų apklausa, kuri padėtų išsiaiškinti tikruosius ūkininkų kooperavimosi trikdžius.

Spragą dėl ūkininkų apklausos užpildyti ir kooperacijos iššūkius aiškintis ėmėsi programos „Kurk Lietuvai“ ekspertai pernai metų pabaigoje, kuriuos pasitelkė ŽŪM. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos finansuojami konsultantai užsibrėžė parengti pasiūlymų, kaip reikėtų tobulinti konsultavimo ir mokymo procesus, kurie turėjo išjudinti įstrigusį kooperacijos vežimą.

Kooperacijos skatinimo projekto vadovai Tomas Jankus ir Vėjūna Žalalytė, pabendravę su kooperatyvais, atkreipė dėmesį, kad kooperacijos plėtra vyksta vangiai dėl žinių ir įgūdžių trūkumo, kurių nesuteikia mokymai ir konsultacijos. Jie taip pat akcentavo, kad nėra aiškios kooperacijos skatinimo ir komunikacijos strategijos.  Deja, „Kurk Lietuvai“ ekspertų pasiūlymai problemoms spręsti liko pokalbių ir pašnekesių lygyje be konkretaus įgyvendinimo plano.

Šiais metais, nepaisant ką tik Seime priimtų kooperatyvų įstatymo pataisų, tarptautinė kooperacijos diena nesukėlė nei politikų, nei valdininkų ir juo labiau žiniasklaidos didesnio dėmesio. Nors neigti kooperacijos nešamos pažangos žemės ūkyje jau darosi nepadoru taip pat kaip priešpastatyti traktorių arkliu traukiamam vežimui, vis dėlto šia tema viešoje erdvėje kalba ir problemas gvildena tik patys kooperatyvai.  

Giedrius Sinica: „Mums svarbu dabar sukurti ūkį, kuriuo vėliau naudosis vaikai“

Jei kas nors rinktų Lietuvos kooperatyvo nario portretą, Giedrius Sinica būtų tinkamiausias kandidatas. Smalsus ir pozityviai konstruktyvus susitikimuose, visada geros nuotaikos, jis kito kelio savo ūkiui be kooperatyvo neįsivaizduoja. Prieš trejus metus perėjęs į „Pienas LT“ iš kito pieno gamintojų kooperatyvo, jis  šiandien vis dar džiaugiasi savo sprendimu ir neabejoja bendra sėkme su šio kooperatyvo nariais.  

• Turite ilgą narystės kooperatyvuose patirtį. Į „Pienas LT“ įstojote prieš dvejus metus sunkiausiu kooperatyvui metu, kai bendruomenę šmeižė dėl nesąžiningai naudojamos ES paramos, o dėl stipriai nukritusios pieno supirkimo kainos pasitraukė stambiausi nariai. Per šiuos metus stebėjote augančią gamybą bei kartu su kitais nariais skaičiavote gamyklos uždirbtą pelną. Šie dveji metai kooperatyvo bendruomenei ir jums, kaip vienam iš šio kooperatyvo savininkų, buvo rimtas išbandymas. Per šiuos metus galėjote susidaryti nuomonę ir apie šio kooperatyvo verslo modelį, ir apie jo valdymo profesionalumą. Ar savo sprendimu įstoti į kooperatyvą „Pienas LT vis dar patenkintas?

Mūsų šeima labai patenkinta, kad apsisprendėme įstoti į kooperatyvą „Pienas LT“. Iki tol gana ilgai priklausėme kitam pieno gamintojų kooperatyvui. Mūsų šeimos ūkis nedidelis, tačiau mes visuomet daug bendraudavome su kaimynais. Tarp jų yra stiprių ūkininkų, įskaitant „Pienas LT“ narių.  Pasikalbėjom kartą, kitą ir pradėjom derinti sąlygas. Kadangi mūsų ūkyje pieno kokybė puiki, neabejojome, kad galim gauti geresnę kainą.  Be to, ieškojom dar ir skaidresnių bei sąžiningesnių santykių su pieno supirkėju.

Kooperatyve yra daug geriau nei dirbti individualiai. Ir mes, ir vaikai į kooperatyvą žiūri palankiai. Jie mato, kad pas mus ūkyje yra viskas gerai. Su mumis atsiskaito skaidriai, pieno tyrimai taip pat yra sąžiningi.

Keista, kad kiti verkšnoja ir ieško supirkėjo, kuris duos centu daugiau. O juk tereikia užsibrėžti, kokios kokybės pieną nori gaminti, tuomet gausi gerą kainą. Centas prie cento ir po metų jau susidaro suma.

Dar dabar susitikę su kaimynais dažnai aptariam situaciją pieno sektoriuje, kviečiame jungtis prie „Pienas LT“. Deja, mūsų kaimynai vis dar delsia. Ne kartą girdėjau iš kitų ūkininkų, kad jie vengia bendradarbiauti su mūsų kooperatyvu dėl itin aukštų pieno kokybės reikalavimų.

Esame šeimos ūkis su 16 melžiamų karvių ir 20 galvijų prieauglio, o dviejų vietų melžimo aikštelė mūsų poreikius patenkina. Stebime ir kontroliuojame mūsų karvių sveikatingumą. Tai atsiliepia produktyvumui. Prie karvių kasdien užtrunkame dvi valandas, todėl lieka laiko dar ir papildomam savo verslui.

Mes darbuotojų nesamdome, nes viską nudirbame patys. Aš pats turiu savo statybų verslą, o kol mes čia kalbamės,  žmona dabar su traktoriumi šienauja (juokiasi). Žinoma, ūkininkui lengviau, jei turi samdomų darbuotojų - tereikia darbus paskirstyti. Tačiau, kai padalini visas pajamas iš parduoto pieno, savikaina gaunasi pernelyg didelė. Tuo tarpu mes dirbame patys ir visos pajamos lieka mums, nes nereikia dalintis su kitais.

Daug pažįstu ūkininkų, kurie gauna pajamas iš kelių šaltinių. Tai darbštūs žmonės. Tačiau pažįstu ne vieną tokį, kuris vengia ir kontroliuoti, ir skaičiuoti, nors pats dar neseno amžiaus. Kai kurie patys dirba pas stambesnius ūkininkus ir mato, kaip jie moderniai tvarkosi. Vis dėlto, savo ūkius modernizuoti vengia, nes bijo, kad patys gal būt nesugebės. Be to, jie bijo nuolatinės tyrimų kontrolės. Tuo tarpu aš pasitikiu „Pienas LT“ ir jo pieno kontrole.

Daug girdėjau pasakojimų apie tai, kaip neseniai nukrito supirkimo kainos kitiems pieno gamintojams. Mane stebina, kad jie užsispyrę nestoja į mūsų kooperatyvą, nors patys mato, kad pas mus viskas gerai – ir kainos taip nekrito per koronaviruso sukeltą krizę, ir tyrimai skaidrūs, ir atsiskaito su mumis laiku. Žmonės zirzia, kad pinigų nėra, tačiau vengia stoti į kooperatyvą.

Ne kartą girdėjau pasakojimus apie jaunesnius už mane ūkininkus, kurie „zulina sofą“, nors pasiūlymai užsidirbti plaukia vienas po kito. Darbų kaime yra.

• Kooperatyvas išsiskiria iš kitų žemės ūkio verslo modelių, nes bendras verslas neša naudą jo nariams ne tik per produktų supirkimą. Ar buvimas kooperatyvo nariu skatina jus modernizuotis ir tobulėti? Gal gaunate iš „Pienas LT“ administracijos vertingų patarimų?

Mūsų kooperatyvo verslas yra susijęs su aukštomis technologijomis. Iš jo gali išmokti, jei domiesi. Suprantu, kad ekonominė krizė neaplenkė ir mūsų gamyklos, į kurią trumpam buvo patekęs ir mūsų kooperatyvo pieno miltelių verslas. Dabar jau stebime atsigaunančias rinkas. Vis dėlto, pieno supirkimo kaina mums nebuvo taip stipriai nukritusi, lyginant su kitais pieno supirkėjais. Deja, bet kitiems ūkininkams to negana, kad pasitikėtų kooperatyvu ir prisijungtų.

Kai dėl patarimų, tiesą sakant, pernelyg nelandžiojam į kooperatyvo administraciją ir susitvarkom patys. Mūsų ūkis sezoniškas – karves vasarą laikome lauke. Žiemą pieno būna mažiau, bet išgyventi galima. Prižiūrime, kad pieno būtų užtektinai ir jo kokybė būtų gera.

Modernizuoti būtina, nes darbo jėgos kaime trūksta, o mes taip pat ne jaunyn einame. Bet pirma reikia užbaigti ankstesnius darbus ir atsiskaityti su banku. Galvojam plėsti ūkį ir jį modernizuoti, tačiau reikia ūkinių pastatų. Jau planuojame naujo ūkinio pastato statybas. 

Neseniai lankiausi Lenkijoje ir susipažinau su ūkininko buitimi. Supratau, kad mūsų ūkiui  trūksta dar vieno investicinio projekto ir tuomet būtų lengviau suktis. Deja, Žemės ūkio ministerijos stalčiuose jau kelerius metus guli tipinių tvartų projektas. Jei galėčiau pasinaudoti jau sukurtu projektu, būtų didelė parama - nereikėtų už projektą mokėti. Sutapytume. Juk vis vien viskas lieka vaikams. Mums svarbu dabar sukurti, o naudosis vaikai.

• Kooperacija yra ne tik verslo darymas kartu, bet ir mokymasis vienas iš kito. Ką jūs išmokote būdamas net kelių kooperatyvų nariu?

Mokytis gerosios patirties labai padeda kelionės. Pamatai kaip dirba kiti, pasikalbi ir pasidalini patirtimi su pakeleiviais. Tačiau pačiam taip pat reikia stengtis pasitobulinti ir ieškoti, ką gali pagerinti.

Iki dabar neblėsta įspūdžiai iš mūsų kooperatyvo organizuotos išvykos į Lenkijos pieno kooperatyvo „Piątnica“ nario ūkį. Lankėmės didesniame nei vidutiniame šeimos ūkyje. Buvo akivaizdu, kad jis per didelis vienai šeimai apeiti. Klausiau šeimininko pasakojimo be jokio streso dėl ateities, dėl ūkio valdymo ir negalėjau atsistebėti, kaip jis ūkyje tvarkosi pats be papildomos pagalbos.   

Tie, kurie atsisako mokytis naujovių, patenka į užburtą ratą. Kaip biednas taip ir durnas, o jei durnas, tai ir biednas.  Mūsų ūkininkai labai uždari. Kai kurie net į žemės ūkio parodas vengia važiuoti. O tuo tarpu mudu su žmona aplakstome kaimynines šalis, Lenkiją, Čekiją. Man labai įdomu pamatyti kaip dirba ūkininkai kitur. Žmona buvo į Estiją nuvažiavusi, lankėsi fermoje. Grįžusi stebėjosi, kaip ten rūpinasi karvių gerove, o žmonės ramūs ir pasitiki savo verslu.  Juk iš visur parsiveži naujienų, o iš sėkmingiau dirbančių dar gali pasimokyti.

• Ar kada pasvajojate, kaip atrodys „Pienas LT“ po penkerių metų?

Džiaugiuosi, kad mūsų įmonė gamina naujus produktus.  Mes ne pieno žaliavą tiekiam, bet produktą parduodam.  Pieno miltelių rinka auga, tačiau svarbu, kad kiti neprigamintų tokio produkto. Jei bus gera apyvarta, visi bus patenkinti – ir ūkininkai, ir darbuotojai.

• Esate nuolat geros nuotaikos ir viską vertinate optimistiškai. Kur semiatės pozityvo? 

Nei verkti, nei skųstis neturime kada – darbų apsčiai. Kadangi su kokybe susitvarkome, net ir mažame ūkyje mums, šešių asmenų šeimai, užtenka.