Minime Tarptautinę kooperatyvų dieną. Tomas Raudonius: „Pienas LT“ narių bendrystė užsigrūdino 10 metų kovojant dėl vietos rinkoje“

Tomas Raudonius ūkininkauti pradėjo 2007 m. Baigęs studijas Kauno technologijos universitete, jis grįžo į ūkį padėti tėvams. Pradėjęs ūkininkauti be didesnės patirties, Tomas suprato, kad teorija nėra kuriama vien popieriuje ir ją reikia taikyti praktikoje. Pirmieji dveji metai buvo labai sunkūs, pačiam teko visus būtinus darbus dirbti ir ūkyje, ir fermoje. Jis įprato gilintis į visų procesų esmę visose veikose – ir ūkyje, ir pieno gamintojų kooperatyvo „Pienas LT“ valdyboje. Perėjęs visas grandis ir sunkaus mokymosi laikotarpius, verslininkas padėjo tvirtus pamatus ateičiai. Šiuo metu Raudonių šeimos ūkis yra pavyzdinis - sveika ir produktyvi holšteinų veislės karvių banda, puikios jų laikymo sąlygos, kvalifikuotas darbuotojų kolektyvas bei daug žinių sukaupęs, verslus ūkio savininkas.

Supratęs svarbiausias ūkininkavimo pienininkystės ūkyje tiesas ir pritaikęs jas praktikoje, Tomas plėtė akiratį ir ieškojo atsakymų į kitus klausimą, kodėl nuostoliai dėl logistikos neefektyvumo būdavo perkeliami  pieno gamintojams. Kadangi ūkyje daug dėmesio buvo skiriama efektyvumui ir pieno savikainos mažinimui, nuostabą kėlė pieno perdirbėjų menkos pastangos efektyviai surinkti pieną. Iki šiol jis pamena ilgas ir varginančios derybas su perdirbėjais dėl pieno supirkimo kainų. Derybines pozicijas silpnino tai, kad buvo žaliavinio pieno pardavėjas, todėl turėjo paklusti diktuojamai kainai.

Į „Pienas LT“ Antanas ir Tomas Raudoniai - tėvas ir sūnus - įstojo 2010 metais, po metų Tomas buvo išrinktas valdybos nariu. Nuo 2018 m. rudens Tomas vadovauja „Pienas LT“ valdybai.  Vienuoliktus metus gyvuojantis kooperatyvas pernai skaičiavo pelną ir planuoja eksporto plėtrą į Kiniją. 

• Daugiau nei prieš dešimtmetį susikūręs „Pienas LT“ Lietuvos pieno sektoriuje sukėlė daug aistrų. Šiandien jau niekas nebeabejoja, kad tai stabilus ir sėkmingas verslas, išaugęs iš pieno gamintojų iniciatyvos. Kuo išsiskiria „Pienas LT“ iš kitų pieno gamintojų kooperatyvų?

ŽŪK „Pienas LT“ - tai pieno ūkius jungianti organizacija, siekianti naudų savo nariams. Burdamiesi į kooperatyvą anuomet ūkininkai tikėjosi gauti teisingesnę, atitinkančią ar didesnę nei rinkoje pieno supirkimo kainą. Anuomet jautėme nuoskaudą, kad mus laikė silpnąja grandimi. Mūsų netenkino, kad mūsų nelaikė partneriais, nes dėl neefektyvaus darbo perdirbėjai savo verslo problemas ir ekonominę naštą perkeldavo pieno ūkiams.  Mes ne tik susibūrėme į kooperatyvą, bet ir pasistatėme savo pieno perdirbimo gamyklą.

Kol kas mes, „Pienas LT“ nariai, dar negalime pasididžiuoti rinkoje išskirtine ekonomine nauda. Nuosekliai įgyvendiname verslo tikslus, kad pateisintume narių lūkesčius ir sukurtume atsvarą bei saugumą besikeičiančioje rinkoje. Nors dar negauname aukštesnės nei rinkoje kainos už pieną, vis dėlto, žinome, kad investuojame į savo verslo ateitį. Šiais metais tikslą pasieksime, nes tam yra visos prielaidos.

Šiuo metu įgyvendiname priemones, kurios atitinka klasikinę kooperatyvo koncepciją ir duos kitas naudas. Savo nariams žaliavas ir paslaugas perkame pigiau. Pagal poreikį konsultuojame verslo ir ūkio valdymo klausimais ir dalinamės vertinga informacija. Ilgainiui teiksime finansinę pagalbą.

Ūkininkai, pasirinkę eiti kolektyviniu keliu, prisiima atsakomybę už savo veikos efektyvumą, nelaukdami, kol kažkas kitas nuspręs už juos. Vis dėlto, nuo kitų pieno gamintojų mus skiria keli bruožai. „Pienas LT“ nariai supranta, kad kooperatyve reikalingas susitarimas. Susitarti tai reiškia siekti kompromiso ir kartais nusileisti, duoti ir nelaukti greitos grąžos.

• Žemės ūkio kooperatyvas yra verslo įmonė. Kuo iš esmės jis skiriasi nuo kitų verslo įmonių?

Žemės ūkio kooperatyvas yra išskirtinis verslo darinys. Pirmiausia, jis yra ekonomiškai ir socialiai jautresnis. „Pienas LT“ yra išskirtinis verslo darinys net ir kitų pieno gamintojų kooperatyvų atžvilgiu. Mūsų gamyklos pieno baltymų produktai su pavadinimu „BaltMilk“ yra parduodami 34 šalyse kaip ingredientai kitiems maisto produktams. Tokiems produktams reikalinga ypač aukštos kokybės pieno žaliava.

Dėl Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės kontekste pasirinkto inovatyvaus verslo modelio turime nuolat balansuoti visoje vertės grandinėje -  nuo žaliavos gamybos iki pieno produktų realizacijos  - ir atsakingai ją puoselėti. Valdyba ir administracija gerai suvokia, kad jei tiekėjams mokėsime per mažą supirkimo kainą, gali sužlugti žaliavos gamyba, o vėliau ir perdirbimas. Siekdami ekonominės naudos, kartu ieškome resursų investicijoms į perdirbimą.

Mūsų kooperatyvo verslo koncepciją sudaro du pelno centrai – kooperatyvo nariai gauna naudą iš pieno žaliavos ir pagamintų produktų pardavimo. Ypatingais atvejais, kai žaliavinio pieno supirkimo kaina krenta,  nariams dotuojama iš įmonės produktų pardavimų. Jei žaliavinio pieno rinkos situacija yra ekonomiškai stabili, galime didinti finansavimą perdirbimui ir naujų rinkų paieškai. Taigi, mūsų modelio kooperatyve yra daug veiklos laisvės, tačiau kartu ir didelė atsakomybė koordinuoti visą gamybos grandinę.  

• „Pienas LT“ kooperatyvo sėkmę patvirtina verslo rezultatai ir daugumos narių lojalumas, todėl kiti pieno gamintojai turėtų pasitikėti ir noriau prisijungti. Vis dėlto, kodėl per 10 metų narių skaičius reikšmingai neišaugo? 

„Pienas LT“ nariai yra kitokie. Jie išsiugdė naują požiūrį, todėl yra ištikimi kooperatyvui ir savo pasirinkimui. Bendrystė užsigrūdino 10 metų nuosekliai siekiant savo tikslo – būti savo verslo šeimininkais. Kai ką jau padarėme: pastatėme inovatyvią perdirbimo gamyklą, atitinkančią aukščiausius maisto kokybės standartus, naudojame sudėtingą pieno perdirbimo technologiją, sulaukusią pripažinimo iš stambiausių Europos ir kitų regionų pieno pramonės milžinų. Tai patenka už daugelio mūsų suvokimo ribos.

Dažnai mūsų klausia, kodėl prie „Pienas LT“ narių kaimynai neprisijungia, jei čia viskas taip gerai. Esu tikras, kad kooperatyvo narių skaičius neauga dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių buksuoja kooperacija Lietuvoje. Viena vertus, kai kurie vyresnio amžiaus ūkininkai kooperatyvus ir veiklą kartu prilygina kolūkiams. Kita vertus, ūkininkai per 30 metų sukūrė ir išplėtojo savo ūkius, yra jų šeimininkai. Jie jaučiasi nepriklausomi priimti sprendimus. Mėgaudamiesi ūkininkavimo laisve ir pasiekta sėkme, jie užmiršo gebėjimą susitarti ir dirbti kolektyviai bendrystėje. Komforto zona užblokavo mūsų gebėjimą eiti pirmyn. Todėl jau šiandien mūsų ūkiai susiduria su didele grėsme išlikti.

Kooperatyve nariai išlaiko pilną verslo autonomiškumą, į vadovavimą ūkiams nesikišame. Ūkiai deleguoja kooperatyvo administracijai pieno surinkimo ir perdirbimo bei pardavimo funkciją, kurią atidžiai prižiūri ir kontroliuoja pačių narių išrinkta valdyba. Lengva ar sunku pasitikėti valdyba ir administracija, vienareikšmiškai įvertinti neįmanoma. Akivaizdu, kad kiekvienas ateidamas į kooperatyvą tai priima kaip duotybę.

Kita priežastis - dauguma ūkininkų nori būti gudresni už kaimyną. Tuo tarpu kooperatyve nepaisant ūkio dydžio visi esame vienodi – vienas narys vienas balsas - ir gyvename pagal tvirtas ir aiškias taisykles. Suprantu, kad daugumai ūkininkų sunku „perlipti per save“ ir pasikliauti kitais. Deja, kai kurie mūsų nariai negalėjo su tuo susitaikyti ir išėjo. Taip pat girdėjau, kad kai kurie išėję dabar gailisi.  

Jei reikėtų rinktis šiandien, jungčiausi prie „Pienas LT“, nes šis verslo modelis yra pažangus. O savo kaimynams pasakyčiau, kad požiūris „pats sau ponas“ jau yra pasenęs.

• O gal savarankiškai ūkininkauti Lietuvoje vis dar ekonomiškai naudingiau? 

Į kooperacijos ratus pagalius kaišioja įvairios blogos patirtys.  Svarbu nepamiršti, kad vystant žemės reformai po nepriklausomybės atkūrimo ūkininkai nemažai konfliktavo su kaimynais. Tariamos apgaulės dėl žemės, nenusisekę bendri projektai, įskaudinimai ir įsižeidimai nubraižė gana ryškius riboženklius tarp kaimynų ir sukėlė nepasitikėjimą.

Antroji priežastis – supratimo stoka. Reikia nemažai išmanyti, kad matytum visą vertės grandinę, iš kurios susideda pieno kaina – nuo efektyvios pieno gamybos iki perdirbimo procesų ir produktų realizacijos.

Trečioji aplinkybė susijusi su gebėjimu rengti ilgalaikes strategijas bet kokio dydžio ūkiuose. Ne kartą girdėjau ūkininkus guodžiantis, kad jau užbaigs ūkininkauti. O po 5 metų tas pats ūkininkas statosi naują tvartą ir planuoja bandos plėtrą. Ilgalaikės strategijos neturėjimas lemia, kad pieno gamintojai neplanuoja  investicijų ilgalaikėje perspektyvoje.

Visos šios ir dar kitos aplinkybės nesukuria poreikio prisijungti prie kooperatyvo ir stabdo kooperaciją.

• Kaip ilgametis kooperatyvo narys ir ūkininkas įvertinkite, kam narystė kooperatyve yra naudingesnė - stambiam ar smulkiam ūkiui?

Kooperacija yra vertinga bet kokio dydžio ūkiui, nors ekonominė nauda akivaizdesnė smulkiems ir vidutiniams. Stambūs ūkiai yra tvirtesni vadybiniais gebėjimais, finansiniais resursais ir technologijomis. Vis dėlto, šiandien situacija rinkoje tokia, kad bet kokio dydžio pieno gamintojas išlieka silpnoji grandis, kuriam perdirbėjai diktuoja savo sąlygas. Taip nutiko šią vasarą. Jos pradžioje ypač stambiems pieno gamintojams buvo ženkliai sumažinta pieno supirkimo kaina, o daugeliu atveju vidutinis pieno ūkis gauna aukštesnę.

Lietuvos pieno perdirbėjų verslo prigimtis ir modelis reikalauja mokėti tik jiems naudingą supirkimo kainą. Nepriklausomai nuo dydžio nė vienas pieno gamintojas nesijaučia saugiai. Tik laiko klausimas, prieš kuriuos ūkius bus nukreiptos kainų karpymo žirklės. Todėl dabartinėje Lietuvos pieno sektoriaus struktūroje bet kurio dydžio ūkis yra saugesnis kooperatyve.

• Pastaruoju metu verslo vadyboje plinta tendencija ne konfrontuoti su konkurentais, bet iš jų mokytis. Ekspertai teigia, kad priešų ieškojimas stabdo idėjų plėtotę. Lietuvos pieno perdirbėjų verslo sėkmė yra neginčytina – auga akcijų kaina biržoje, įmonės skaičiuoja pelną. Ko galėtų pieno gamintojų kooperatyvas, net ir turėdamas inovatyvų verslo modelį, pasimokyti iš perdirbėjų?

Pieno gamintojams svarbu suvokti, kad jų gaminamam pienui pridėtinę vertę gali sukurti tik perdirbimas. Pieno perdirbimo įmonių verslo sėkmę garantuoja žaliavos pirkimas už mažiausią kainą ir paklausių produktų gamyba bei pardavimas rinkose. Nors kooperatyve stiprus socialumo principas, vis dėlto galėtume pasimokyti dirbti pelningai ir suteikti daugiau naudos savo pajininkams.

Kita stiprioji mūsų konkurentų pusė - elgesio modeliai derybose. Nors ne visada jie atitinka kooperacijos vertybes, tačiau mums reikia pasimokyti rasti kuo daugiau stiprybių sėdant prie derybų stalo dėl išorinio pieno.

Turime ko pasimokyti ir iš kitų valstybių, kuriose pieno sektoriaus kooperatyvai su perdirbimo įmonėmis jau yra ne pažangos rodiklis, bet kasdienybė. Ten svarbi per šimtmetį susiformavusi stipri vartojimo kultūra, pagrįsta solidarumu su vietos gamintojais. Lietuvoje galėtume visi pasimokyti nelakstyti paskui centą – ir vartotojai, ir pieno gamintojai.  

• Kaip kiekviena verslo įmonė, „Pienas LT“ vadovaujasi ilgalaikiu verslo planu. Ar esate numatę, koks bus „Pienas LT“ po 5 metų?  

Pamenu laiką, kai specialios paskirties ir skoniniai pieno gėrimai buvo naujovė. Šiandien jais nieko nebenustebinsi. Atidžiai stebime rinką ir pasirodančias naujoves, kurių gamyba ir vystymas galėtų atnešti naudą mūsų bendruomenei. Tikime, kad mūsų potencialas rinkoje nuosekliai augs ir mes būsime pakankamai stiprūs technologiškai užimti vietą funkcinių ingredientų ir kūdikių maisto kategorijoje. Taip pat gebėsime patenkinti specialius galutinio vartotojo poreikius.  

Ir tikrai valdysime 1000 t pieno per dieną.  

• Pasidalinkite vizija, kaip atrodys Lietuvos kooperatyvai po 20 – 30 metų.

Kooperatyvai Vakarų šalyse jau prieš 20 – 30 metų buvo stiprūs ir vadovavosi koncepcija žaliavos gamintojų kooperatyvas su perdirbimo įmone, kurią mes įgyvendiname tik kelerius metus. Šiandien jie transformuojasi į kitus darinius, tokiu būdu atskleisdami natūralios evoliucijos kelią ir mums. Tikiu, kad per tokį laikotarpį ir Lietuvoje kooperacija sulauks daugiau palaikymo, o kooperatyvai išaugs ir sustiprės.

Rinkoje rasis nišiniai, į vartotojų poreikius orientuoti kooperatyvai, kurie galės greitai pagaminti  produktus pagal specialius užsakymus. Vienos srities kooperatyvui neužteks išteklių, todėl į vertės kūrimo grandinę jungsis kelių sričių verslo subjektai.  

Tikiu, kad kooperatyvai jungsis į klasterius. Į juos aktyviai įsitrauks ir mokslininkų komandos, kurios jau dabar ieško galimybių dalyvauti žemės ūkio versle. Įvairių sričių įmonių klasteriais labiau pasitikės investuotojai.

Žemės ūkyje vyksta technologinis virsmas: automatizacija, robotizacija, skaitmenizacija, įsijungia dirbtinis intelektas. Stambėjant ūkiams šie procesai vis labiau skverbsis į ūkininkavimą. Duomenų rinkimo, kaupimo ir apdorojimo paslaugos kooperatyvo nariams poreikis išaugs, nes tai taps būtinybė. Vienam ūkiui tokios paslaugos yra pernelyg brangios, tačiau vienos srities kooperatyvui tai bus prieinama.