lt en de

Pokalbiai prie pieno stiklinės. Mindaugas Maciulevičius: „Tereikia kelių sėkmingų projektų, kad kooperacijoje prasidėtų grandininė reakcija“

Mobiliųjų ūkininkų turgelių Lietuvoje idėjos autorius bei Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius yra gerai žinomas kiekvienam Lietuvos ūkininkui. Jau beveik 10 metų jis ne tik gina jų interesus įvairiose organizacijose. Mindaugo koordinuojami mobilieji ūkininkų turgeliai,  išpopuliarėję didmiesčiuose, nuo šių metų pavasario mažesnių miestų gyventojus pasiekė kita forma – kuriamas krautuvėlių „Bočių kraitė“ tinklas. Jų išskirtinumas – padėti ūkininkams realizuoti jų užaugintą ir pagamintą produkciją.

Nuo 2010 m. M. Maciulevičius yra Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, neseniai išrinktas Europos žemės ūkio kooperatyvų konfederacijos COGECA vicepirmininku. Atstovaudamas Lietuvos žemdirbių interesus ES svarbiose visuomeninėse organizacijose, jis atidžiai seka ne tik žemės ūkio politikos aktualijas.

Jau beveik 100 metų (nuo 1923 metų) pirmąjį liepos šeštadienį  pasaulyje minima Tarptautinė  kooperatyvų diena. Nuo 1995 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja rekomenduoja minėti šią dieną ir pagerbti kooperatyvus kaip ekonominio ir socialinio išsivystymo ženklą.

Nepaisant ilgos kooperatyvų istorijos, Lietuvoje tvirtų kooperacijos tradicijų nėra. Lietuvoje iki šiol vyrauja smulkūs ūkiai, kuriems veikti rinkos sąlygomis vis sudėtingiau. Paskatos burtis kooperatyvams randasi dėl sunkumų pavieniams ūkininkams konkuruoti rinkoje, augančios užsienio žemės ūkio produkcijos konkurencijos, kaimyninių šalių vykdomos eksporto ir importo politikos.  Ekspertai kooperacijos rezultatus per 30 nepriklausomybės metų vertina nevienareikšmiškai. M. Maciulevičius kooperacijos plėtros išlieka nuosekliu optimistu.

  • Kad norėtum įstoti į žemės ūkio kooperatyvą, kokių būdo bruožų reikia turėti?  Ar būtina būti idealistu? 

Nesu idealistas. Kooperaciją vertinu racionaliai, vadovaudamasis ekonomine logika. Žinau, kad ne visi kooperatyvai buvo ir yra sėkmingi. Nusprendęs prisijungti prie kooperatyvo, ūkininkas rizikuoja savo gyvenimu – vaikų išsilavinimu, savo šeimos kasdienine gerove.

Vis keikiamės, kad už pieno žaliavą gauname mažiausiai iš visų ES šalių. Tačiau pieno perdirbimo pramonės situacija rodo visai ką kita. Esame konkurencingi, atnaujinome įrengimus ir technologijas, einame į naujas rinkas. Tai kur prapuola ūkininkų pelnas? Akivaizdu, kad rinkoje negali dominuoti vien privatus sektorius, nes tuomet nyksta palankios sąlygos žaliavinio pieno gamybai. Geresnes sąlygas gali užtikrinti tik kooperatyvai. Užtektų bent 30 proc. pieno žaliavos rinkos užimti ūkininkų kooperatyvams, ir  kainos pasikeistų.

Būti kooperatyvo nariu reiškia būti sąžiningu ir atsidavusiu bendram reikalui. Nuo kooperatyvo narių atsakomybės priklauso asmeninio ir bendro verslo sėkmė. Kooperatyvo narys negali būti savanaudiškas, tiekti nekokybišką pieną ir tikėtis, kad to nepastebės. 

  • Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, kooperatyvai gyvuoja apie 30 metų, tačiau proveržio nemato nei ekspertai, nei patys ūkininkai. Pasak ŽŪR  apklausos rezultatų, kooperatyvai jungia tik apie 12 proc. visų šalies ūkininkų. Kokias priežastis įžvelgiate?

Kooperatyvus iki šiol dalis ūkininkų vertina nepatikliai. Nesistebiu, nes kooperatyvai  yra labai sudėtingas darinys. Daugiausia atsakomybės teka vadovams. Jie turi būti geri verslininkai ir ekonomistai, nusimanantys technologijose, rinkose. Be to, jie turi būti itin socialiai jautrūs ir išmintingi. Jiems nuolat reikia valdyti socialines krizes, kylančias kooperatyvų bendruomenėse dėl ekonominio nestabilumo. O kur dar lūkestis pateisinti kiekvieno nario lūkesčius. Deja, kooperatyvuose krizes valdyti ir įveikti iššūkius kol kas mokomės tik praktikoje, t.y. iš savo klaidų.

Labai neatsakingai elgiasi kai kurie politikai, kurie naudojasi situacija ir dar labiau kiršina ūkininkus per kai kurias ūkininkų asociacijas, pritardami, kad visi turi gauti vienodai. Jeigu ūkininkas nori likti žemės ūkyje, tačiau trūksta resursų, verta pasinaudoti galimybe su šeima vystyti daržininkystę. Kodėl jį reikia laikyti pririštą prie tos vienos karvės, kuriai išmaitinti jam pensijos neužtenka.  

Politikų gražbyliavimas, ūkininkų bendruomenės skaldymas ir gąsdinimas latifundininkais rezultatų nedavė ir neduos. Jų pažadai, kad smulkūs ūkininkai suklestės, jei visiems bus mokama po lygiai, yra neracionalu, nes neatitinka ekonominės logikos. Neverta svajoti, kad Lietuvos kaimo ateitis – kiekviename ūkyje po 2 karves. Visiems vietos po saule yra - svarbu pasirinkti tinkamą strategiją.

  • Stipriausi pasaulyje kooperatyvai susikūrė beveik prieš 100 metų, vadovaudamiesi ,,Ročdeilio teisingųjų pionierių draugijos“ modeliu. Jie jau nuėjo kelią, į kurį mes dar tik sukame. Gal neverta orientuotis į pasaulinę praktiką, tačiau verta ieškoti savo kelio?

Pavyzdžiai iš užsienio mus įkvepia. Tačiau turime šiandien padaryti tai, ką jie padarė per 100 metų. Jei liksime tik žaliavinės produkcijos gamintojai, tapsime rinkoje nekonkurencingi, o ilgainiui tiesiog bankrutuosime. Nejaugi ir vėl kaltinsime kainas pasaulinėje rinkoje? 

Pirmiausia, turime gerai suvokti problemą, kad ieškotume sprendimo. Kol ūkininkai „nevaldys“ savo pieno, perdirbėjai dominuos rinkoje. Pačių ūkininkų valdoma – perdirbama bei realizuojama - pieno žaliavos dalis turi sudaryti sveiką konkurenciją rinkoje. Anuomet viena iš aplinkybių pakilti pieno supirkimo kainoms rinkoje buvo ŽŪK „Pienas LT“ susikūrimas. Šį pieno gamintojų kooperatyvą  vertinu kaip stebuklą žemės ūkyje, įvykusį itin sunkiomis sąlygomis. Nuo pat pradžių atidžiai stebėjau jo  susikūrimą, plėtrą ir džiaugiausi sėkme. Tačiau esu tikras, kad šio kooperatyvo ekonominių nuopelnų nepripažins nė vienas ūkininkas ir perdirbėjas.

COGECA posėdžiuose bei EESRK vis kartoju ir  jau pavyko atkreipti EK dėmesį, kad ne vien pas mus regione ir visoje Rytų Europoje, bet net senbuvėse ES šalyse ne visuose sektoriuose įvyko kooperacija. Pavyzdžiui, Airijoje pienininkystėje kooperacija labai aukšto lygio, tačiau mėsinių galvijų augintojams dar toli iki kooperacijos.

Lietuvoje grūdų sektoriuje taip pat yra labai stiprių kooperatyvų. Problema ta, kad jie užaugintą produktą parduoda kaip žaliavą ir todėl kenčia nuo rinkų svyravimų.  O tuo tarpu Ukraina, Rusija, Kazachstanas  didina gamybą. O kur dar klimato kaita, kuri mūsų ūkiuose kelia tikrą velniavą. Dėl nepastovumo rinkoje -  grūdų pertekliaus  arba trūkumo, net susikooperavę ūkininkai negauna pridėtinės vertės, kurios tikėjosi.

Laikas pasimokyti iš užsieniečių ir perdirbti savo užaugintą produkciją. Antraip neteksime pridėtinės vertės iš mūsų produktų. „Pienas LT“ pavyzdys parodė, kad turime specialistų ir galime valdyti technologijas. Grūdų ir daržovių sektorius galėtų pasukti ta pačia kryptimi. O tuo tarpu mes konkuruojame tarpusavyje, nusimušame kainas ir dejuojame.  Tikriausiai todėl, kad kiekvienas įsivaizduojame stiprūs būdami savarankiški ir galime padaryti tai pavieniui.

Nuolat skatinu ūkininkų sąmoningumą ir raginu gilintis į kooperatyvo veiklą, jo verslo strategiją ir galimybę siekti aukštesnių rezultatų. Nariai turi suprasti, jei kooperatyvas planuoja investuoti į naują kryptį ir plėtrą, tai yra jų investicija į ateitį, o ne lėšų švaistymas.

Šiuo metu žemės ūkyje stebime natūralią kartų kaitą ir aiškią motyvacijos diferenciaciją. Vyresnio amžiaus ūkininkas nori gauti finansinę grąžą čia ir dabar, o ne po 10 ar 20 metų. Jis ilgalaikėse investicijose į kooperatyvą nebemato prasmės. Tai normalus poreikis gauti maksimalų pelną iš gamybos ūkyje – pieno, grūdų ar daržovių.  Tuo tarpu jaunimas supranta, kad šiandien verta susitaikyti su šia kainodara. Dedu daug vilčių į jaunimą, nes jie yra varomoji jėga.

Visuomet raginu įvairių dydžių ūkininkus auginti savo produktą ir perdirbus jį parduoti. Pajamos bus nepalyginamai didesnės. Didelės galimybės ir potencialas, tačiau juk ir eksporto rinkos svarbios, ir ne visi turi galimybių papildomų resursų skirti sūrių gamybai.  Todėl neverta svajoti, kad Lietuvos kaimo ateitis – kiekviename ūkyje tik po 2 karves.

  • Kodėl ūkininkai vengia kooperacijos, nors teigiamų pavyzdžių rinkoje apstu?

Dažnai to paties klausiu savęs. Kodėl esame tokie kvaili, kad nepasiimame savo uždirbtų pinigų? Sekiojantys paskui centą nesusikooperavę pieno gamintojai ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi, nes ateityje taip pat negaus uždirbtų pajamų. Jei pienininkas kooperatyvo narys šiandien negauna aukštesnės nei rinkoje kainos, vadinasi jo produktas generuoja vertę, o jis pats investavo į kooperatyvo plėtrą. Jo pinigai nedingo, nes pajus užaugo.

Ilgokai kaltinome kolūkius ir kolūkietišką mentalitetą. Sutinku, kad anas laikas paliko gilų randą istorijoje. Tačiau praėjo trisdešimt metų ir šiandien dauguma ūkininkaujančių žmonių nedirbo kolūkiuose. Nors daugelis jų yra brandūs žmonės virš 50 – ies, tačiau atidžiau pažiūrėję į ūkininkų demografinę sudėtį buvusių kolūkiečių rasime vieną kitą. Šeimos ūkius daugiausia kūrė miestiečiai ar kaimo gyventojai, atgavę nacionalizuotą žemę arba nusipirkę. Jie nieko bendra su kolūkiais ir žemės ūkiu iki tol buvo neturėję, juolab, kad praėjus daugiau nei trisdešimt metų įvyko natūrali kartų kaita. Nebepateisinu homo sovieticus mentaliteto kaip pasiteisinimo.

Sutinku, kad žemės ūkio bendrovių pradžia buvo kolūkiai. Šiandien jos yra istoriškai pažangi žemės ūkio valdymo priemonė. Bendrovės yra verslios, gerai atlieka savo funkcijas, vadovaujasi mąsto ekonomika, planavimas prilygsta šiuolaikinei verslo įmonei.

Žemės ūkis gyvena pereinamajame laikotarpyje iš sovietinės į rinkos ekonomiką, kurio pamokas turime išmokti. Galime kritikuoti kitus, tačiau privalome mokytis iš savo klaidų ir nepamiršti, kad rinkos ekonomikoje turime  stambėti.

Manau, kad reikia rimtos krizės žemės ūkyje, kad pradėtume galvoti ir veikti.  Tikriausiai esame dar pernelyg turtingi, pernelyg gerai gyvenam, kad švaistomės savo uždarbiu.

  • Vienas iš kooperacijos trikdžių yra finansavimo sunkumai ir menkas investicijų prieinamumas. Bankams kooperatyvų verslas nekelia pasitikėjimo. Gal Europos Komisija planuoja pokyčius, kurie palengvins  kooperatyvams veiklos startą?  

Malonu pranešti, kad šioje srityje yra radikalių pasikeitimų. Po ilgų derybų Europos investicijų bankas  (EIB) atidarė investicinį fondą, kuris ne tik suteikia ilgalaikį kreditą su itin mažom palūkanom, bet ir įvertina projekto technines sąlygas. Likusią dalį kooperatyvai jau gali pasiskolinti vietiniuose bankuose. Nors suteikiami kreditai nuo 10 mln., tačiau atsiveria galimybės konsoliduoti kelis projektus, vadovaujant tarpinei institucijai, pvz. Žemės ūkio garantijų ir paskolų Fondui. 

Svarbu finansavimą kooperatyvams gerinti per finansines priemones lengvatinėmis sąlygomis. Jei pagerinsime prieigą prie finansų visiems kooperatyvams ne dalindami paramą, bet skolindami lengvatinėmis sąlygomis, paskatinsime plėtrą ir sudarysime galimybes kooperatyvams iš žaliavos gamintojų transformuotis į perdirbimo sektorių ir gauti pridėtinę vertę.  O kol kas pas mus visi laukia iš politikų arba kompensacijų, arba sprendimo paskirstyti po kelis eurus.

Tai gal tikrai esame tokie turtingi, kad iš to mažo derliaus pajamų dar sugebame kvėpuoti ir mums nereikia papildomų pajamų?

  • Ar ES šalyse vyksta kooperatyvų transformacija?

EK yra įvardijusi šalis, kurių žemės ūkio kryptis yra žaliavų pardavimas, nekuriantis pridėtinės vertės. Tokia situacija lemia socialinę atskirtį ir dideles socialines problemas, regionų nepatrauklumą šalių viduje ir menką gyvybingumą. 

Lietuvoje regionuose pramonės labai nedaug. Dėl to traukiasi socialinės paslaugos, auga socialinė įtampa ir  kaimas migruoja. Kol kas mūsų politikai savo sprendimais atvirai demonstruoja, kad provincija yra miesto išlaikytinė. Tačiau tokį supratimą būtina keisti, sekant pažangių valstybių pavyzdžiu.

Šiuo metu itin sparčiai vystosi bioekeonomikos koncepcija. Jau yra sukurta iniciatyva „Bio East“, skirta Rytų Europos šalims.  EK, pristatydama BŽŪP po 2020 metų pasiūlymą, pasakė, kad kiekviena šalis turės parengti savo bioekonomikos strategiją. Ypač didelis dėmesys bus skirtas kooperatyvams kaip socialinės pridėtinės vertės kūrėjams. Svarbu, kad finansinės sąlygos jau sukurtos ir padidinta prieiga prie finansų. Tereikia mūsų ūkininkams gebėti šiomis sąlygomis pasinaudoti. 

Būkime sąžiningi vienas su kitu ir pasakykime atvirai, kad BŽŪP nėra papildoma socialinės paramos programa. Jos paskirtis - paskatinti ūkį tapti pažangesniu ir konkurencingesniu, turi skatinti investicijas bei modernizavimą.

  • Ar turite viziją, kaip atrodys Lietuvoje kooperatyvai po 20 – 30 metų?

Įvyks didelis proveržis. Tvirtai tikiu, kad būsime tarp valstybių lyderių dėl vienos aplinkybės. Anksčiau ar vėliau investuosime į naujausias technologijas, kurioms šiandien yra paruoštas tuščias laukas. Pradėsime veikti tada, kai jau visi išsisukinėjimai taps beverčiai. Tereikia kelių sėkmingų projektų, kad kooperacijoje prasidėtų grandininė reakcija.  Tuomet įsitikinsime, kad mūsų kaimas – ne tik pasigrožėti bitutėmis.

Matau kelias palankias išorines aplinkybes. Besikeičiančios klimatinės sąlygos diktuos, ką ir kaip auginti. Palaipsniui atsiveria vis daugiau pasaulio rinkų Azijoje, kurios be galo įdomios ir daug žadančios, ir už Atlanto. Mūsų produktai turėtų būti labiau nišiniai ir aukštesnės pridėtinės vertės.

Mums tereikia pradėti labiau pagalvoti apie save - ko norime pasiekti, nepaisyti politikų manipuliacijų ir eiti savo keliu. Jei nesiimsime radikalių sprendimų jau dabar, po kelių dešimtmečių žemės ūkio nebeturėsime.

 





© 2014 UAB "PIENAS LT"