Pokalbis prie pieno stiklinės. Inga Barzdaitienė: „Mūsų profesionalumas subrendo darbo vietoje“

• Prie tavo stalo, kuris yra judriausioje įmonės vietoje, kasdien prieiname bent po kartą. Kiekvienam randi šypseną ir gerą žodį. Kokie mes tau atrodome?

Visi labai patyrę, aukšto lygio profesionalai. Kita vertus, priekabūs – kartais pernelyg preciziški ir netgi pedantiški. Tuo tarpu mums, personalo skyriaus darbuotojoms, svarbu, kad kiekvienas mūsų kolektyve jaustųsi išgirstas, suprastas ir laimingas.

• Nepavargsti visiems padėti per penkerius su puse metų?

Retkarčiais pati sau būnu panaši į gerąją mamą. Save įsivaizduoju tokia geriete - kam reikia padėti, užsakyti, nuvesti, palydėti. Kartais per dieną tiek visko susikaupia, kad norisi išsikalbėti. Bet netikiu, kad kam nors be manęs tai svarbu.

Ankstesniame darbe taip pat buvau prisiėmusi mamos vaidmenį - visų gerbiama, visiems reikalinga, visų mylima. Tačiau ilgainiui pajutau, kad grįžtu nervinga ir parsinešu darbą rankinuke. Vyras pamažu pradėjo siūlyti keisti darbą. Bet kur aš tau viską mesiu! Esu ištikima ne tik šeimai, bet ir darbui. Rodėsi, kad atlaikysiu visus sunkumus. Vis dėlto, kantrybė trūko - pasiryžau trauktis.

Atėjau čia dirbti, kai tik gimė mintis apie gamyklą. Šlapią lapkritį radusi skelbimą apie atranką į „Pienas LT“, atvykau pokalbiui. Pokalbis be jokios įtampos su tuometiniu direktoriumi Milušausku - labai mielas  žmogus buvo - mane įkvėpė. Likau dirbti.

Pirmosios patalpos buvo tikrai prastos – žiemą šalta, vasarą karšta, vietos mažai. Tačiau mes gyvenome svajone ir laukimu, kad statome gamyklą.  

Pradžioje dirbau daugiausia su valdybos užduotimis. Ankstesniame gyvenime neįsivaizdavau, nei kas ta valdyba, nei kaip su ja elgtis. Protokolų rašymas atrodė (o, Dieve) baisu ir atsakinga. Kadangi tuomet mes pieną tik pardavinėjome ir veiklos turėjau palyginti nedaug, turėjau pakankamai laiko suprasti ir įsigilinti į kooperatyvo veiklą. Nors tuomet valdžiau visą informaciją, buvo gana nuobodu. Nei ką nauja sukursi, nei ką padarysi. Laukiau pažadėto išsikraustymo į naujas patalpas.

• Atėjai dirbti į žemės ūkio kooperatyvą. Ar tavęs miestietės netrikdė darbas su ūkininkais?

Bendrauti su ūkininkais nebuvo naujiena - man jie nuo vaikystės artimi. Mano visos vasaros praleistos kaime, tačiau močiutės ūkio neįmanoma sulyginti su dideliu pramoniniu ūkiu. Pradėjus dirbti „Pienas LT“ vieną didžiausių įspūdžių padarė vizitas su lenkų delegacija dideliame ir pažangiame ūkyje. Nors buvau įsitikinus, kad nieko naujo ten nepamatysiu, tačiau įspūdis dėl „naujoviškų“ karvių buvo itin didelis. Aš pirmą kartą pamačiau karves, kurios nė iš tolo nepriminė vaikystėje melžtų (taip, taip, teko ir pamelžti!). Jei būčiau išvydusi jas lauke, būčiau nesupratusi, kad ten karvės. Dabar ūkiai kitokie, modernūs. Įspūdis buvo neišdildomas.

Nuo pat gamyklos statybos pradžių buvau kartu su nariais – ūkininkais. Su valdyba kartu viriau visoje košėje. Todėl man labai keista, kai buvę valdybos nariai išsibėgiojo. Juk jie patys viską kūrė ir statė, žinojo visą istoriją. Prisipažinsiu - man kai kurių išėjimas buvo smūgis. Su kai kuriais iš jų labai artimai bendravome. O jie ėmė ir viską metė. Gal pavargo?

• Kaip manai, ko pasitraukę iš kooperatyvo nariai tikėjosi?

Manau, kad jie tikėjosi finansinės naudos iš kooperacijos. Tikėjosi, kad pasistatys savo gamyklą, sureguliuos savo kainas. Nors nuolat patys save įtikinėjo, kad nereikia „išsišokti“ rinkoje su kainomis, o dalintis reikia pelną. Išmanydami šį verslą iš  vidaus,  jie kaip niekas kitas turėtų suprasti, kad per tokį trumpą laiką neįmanoma tikėtis stebuklingo kainų pakilimo.

• Sakoma, kad mūsų gyvenimas tai kelionė, kurios stotelėse turi pasiimti ką nors. Ko išmokai iš ūkininkų ir ką pasiimtum tęsdama kelionę?

Man imponuoja ūkininkų atkaklumas, siekis padaryti kas bebūtų. O juk buvo visokių trikdžių ir iššūkių. Kai ypač reikėjo palaikymo, Naglis visuomet sustiprindavo pasitikėjimą. Jis pats ir savo laiką, ir šeimą aukojo dėl bendro labo – buvo „piene“ ir „piene“. Stebėjausi, kaip  jis nepavargsta ir nepalūžta. O jis atsakydavo, kad vardan kooperacijos negalima sustoti. Yra daugiau tokių ūkininkų, kurie šitą vežimą patys vairuoja  ir tiki šiuo keliu. Tai mane labiausiai įkvepia.

• Gamyklos statybos greitai taps legenda. Tačiau tokią legendą kuria žmonės.  Kokiais juos atsimeni?

Pamenu, kad niekas neprisiimdavo nuopelnų ir neprašydavo pagyrimų. Čia dirbo specialistai, tvirtinę atėję „užvesti“ projektą. Jie savo darbą atliko labai profesionaliai. Projektas augo ir plėtėsi, o kartu su juo augo ir mūsų komanda. Didžiuojuosi, kad šiame darbe visuomet dirbau su profesionalais, kurių dėka tobulėjau.

Pamenu laiką, kai vyko pastato pridavimas. Patikėkite – tai buvo ypatingas laikas. Pati dalyvavau šiame procese, turėjau žinoti, kur kurie dokumentai padėti, ką kam išsiųsti. Namo negrįždavome iki išnaktų, laukdami patvirtinimų, partnerių atsakymo.

Ilgainiui  mano kaip administratorės darbas vis labiau perėmė personalo vadybos kompetencijas, tačiau ir administratorės darbų ir reikalų nemažėjo. Pasiguodžiau tuometiniam direktoriui Vytautui Stunžėnui, kuris sugebėjo mane motyvuoti ir užvesti tolimesniems iššūkiams.  Jo pagyrimas labai širdį paglostė. O tuomet ramiai – Vytautas niekuomet nesinervuodavo, reikalus tvarkydavo  be įtampos – ir profesionaliai pasiūlė padidinti komandą.

Kartais susidaro įspūdis, kad ten yra pasaulis su metodikom ir procedūrų aprašymais. O čia daug kas „stovėjo ant“ žmonių entuziazmo, optimizmo, profesionalumo. Kartais atrodo, kad mūsų profesionalumas subrendo darbo vietoje. Argi tai nėra pati didžiausia darbuotojo vertybė?

• Šuo metu esi personalo vadybininkė. Kur norėtum augti, kurioje srityje?  

Man patinka viską sureguliuoti sutvarkyti, organizuoti. Nesijaučiu galinčia ir norinčia vadovauti. Labiau esu tvarkytoja, nes negaliu pasakyti griežčiau. Be to, esu šeimos žmogus, todėl norėčiau darbą „palikti“ darbe.  

Kita vertus, suprantu, kad atsakomybę visuomet kažkas turi prisiimti ir atsakyti už visus. Kitaip nieko nepasieksime. Jei kiti ko nors nepadarys, turės kitas padaryti.

• Tavo pasakojimu skaitytojai gali nepatikėti. Pernelyg optimistiškai ir pozityviai apibūdini darbą „Pienas LT“.

Vadovai kartais paatvirauja, kad būna dienų, kai iš nuovargio  nebelieka nei jėgų, nei kantrybės. Tačiau ir vadovai, ir specialistai supranta, kad už juos darbo niekas nepadarys. Gyvename suspaustų terminų ritmu - iš visų pusių reikalavimai ir spaudimas dėl rezultatų ir kokybės.

Personalo skyriaus svarbiausias tikslas - padaryti darbo sąlygas kuo patrauklesnes, priartinant prie tarptautinio lygio. Daugelis darbuotojų atsimena, koks sunkus buvo gamyklos paleidimo laikotarpis. Tie kurie palūžo, išėjo. Išgyvenę jaučiame palengvėjimą, tačiau atsakomybių nesumažėjo. Mes personalo skyriuje taip pat  kūrėme nuo nulio ir politikas, ir standartus. Dabar procesai jau sustyguoti, beliko dirbti efektyviai.

• Kokį palikimą pirmoji komanda atsinešė į šiandieninę organizaciją?  Kokias pamokas išmoko po pirmojo krikšto?

Kiekvienas tapome profesionalesnis, užsigrūdinęs – tarsi perėjęs žarijų lauką. Buvo laikas, kai net šeimos jausdavo mūsų įtampą - moterys grįždavo namo vėlai, vyrai jautėsi alkani, pikti, pamiršti. Šiandien daug kas pasimiršo. Dėl didesnės patirties ir tiek  išgyvenę jau nebekreipiame dėmesio į smulkmenas.

Pirmoji komanda buvo mažesnė, todėl jautėmės artimesni ir tampresni, dažniau išeidavome kartu po darbo. Pripratome vienas prie kito, todėl bet kurio išeinančio būna gaila. Per dvejus metus mūsų įmonės darbuotojų komanda stipriai išsifiltravo. Šiandien likome 15 (11 iš jų vairuotojai) žmonių iš senojo kolektyvo. Liko geriausi, todėl juos labai vertiname.

• Kaip atrodys "Pienas LT" po 10 metų?

Dalis narių išliks. Jų nebus daug, tačiau jie tikės, kad kooperatyvas – tai patyrusių profesionalų verslo kompanija.