lt en de

Pokalbis prie pieno stiklinės. Erlenda Turskienė: „Ateina laikas, kai per tą patį laiką turi padaryti daugiau nei iki šiol“

Mudvi su Erlenda turime daug bendra. Abi esame labai aukštos, palyginus su kitomis Lietuvos moterimis. Mudvi sieja pagarba moterų krepšiniui. Mes abi esame nepagydomos optimistės. VIs dėlto, Erlenda turi dar daugiau – ji daug metų su vyru valdo pienininkystės ūkį  Surviliškio miestelyje Kėdainių rajone. Laisvalaikiu ūkininkė koncertuoja su Surviliškio miestelio humoro grupe „Bobų radijas“, kuriai ji vadovauja nuo pat susikūrimo.

  • Mudvi ramiai gurkšnojame kavą šią giedrą rugsėjo pradžios popietę ir man regis, kad jūs atostogaujate. Koks gyvenimas verda jūsų ūkyje šiandien?

Darbymetis vyksta sklandžiai. Man pačiai prie darbų stovėti nereikia, bet prie telefono budžiu nuolat. Maža kas gali atsitikti. Gal detalė sulūš, tuomet turėsiu parvežti. Vyras dabar dirba kartu su meistrais. Mūsų algalapyje įrašyti 10 darbuotojų. Vis dėlto, jei pats nedirbsi, tai nepadarys kaip turi būti.

Gyvename šiemet kaip kokiame Bermudų trikampyje - palijo gal keturis kartus. Dar taip nebuvo, kad rugsėjo pradžioje gyvulius uždarytume į tvartus. Tačiau mes gyvename su pašarų atsarga. 3 metus išlaikėme duobę mišinių. Atidarę įvertinome, kad gerai išsilaikė. Tai tikras išsigelbėjimas, nes pašarų pakankamai negalėjom prisiruošti. Kitais metais vėl planuojame sėti daugiau mišinių. Jie gali išgulėti kelerius metus, o pristigus suvartojame. Pernai buvo minčių parduoti, tačiau nusprendėme - tegu guli.

Kiti ūkininkai neturėjo tokios atsargos, tai jiems sunkiau. Dažniausiai jie tikisi gero oro.

  • Ar pašarai – vienintelė problema, dėl kurios šiandien galvą skauda?

Dabar daug smulkesnių ūkių neatsilaiko. Ne kooperatyvo nariams yra tikrai sunku išlaukti geresnių laikų. Turėti mišrų ūkį sunkiausia, bet tai stabiliausias ūkis. Ištikus sausrai dėl pašarų trūkumo gyvulininkystės ūkiui sunku. Kitu atveju, kai neauga grūdai, gelbėja gyvulininkystė. Jei turi mėšlo, nenualini žemės. Šiuo metu daug kalbama, kad augalininkystė susiduria su problemomis dėl žemės erozijos. Vis dėlto, mišrų ūkį yra sudėtingiau valdyti.

Ūkininkams nauji pastatai ir technologijos duoda daugiau naudos, tačiau paskolos spaudžia. Gal būt todėl jie tokie neramūs ir netgi pikti. Mes tiek daug neinvestavome į brangius pastatus, todėl ramiau jaučiamės ir dėl sausros, ir dėl nepalankių kainų.

Politikai žadėjo gyvulininkyste besiverčiantiems palengvinti gauti statybų leidimus. Tačiau kažkodėl niekas to palengvėjimo nejaučia. Gerą ūpą ir norą lėstis dar labiau nugesina vietiniai valdininkai.

Politikų žadėta parama žemės ūkiui neturėtų virsti pašalpa. Labiausia man apmaudu, kai smulkūs ūkininkai kaltina didžiuosius, kad juos „suvalgė“. Gal toks supriešinimas naudingas politikams, nes taip dangstomas jų neišmanymas.  Bent jau mano sąžinė rami, kad nė vieno „mažiuko“ nesuvalgiau  – net karvės nenusipirkau.

Kita vertus, jei didieji ūkininkai ėmė paskolas ir tvarkėsi, vadinasi supranta, kad pieno trūks ir ateityje. Todėl ir smulkieji, ir vidutiniai turi jau dabar apspręsti dėl ateities, bet ne kaltinti didžiuosius. Neturėtų karvė tapti muziejiniu eksponatu. 

  • Dėl sausros pieno rodikliai mažesni. Akivaizdu, kad išaugs pašarų kainos, jei norėsite išlaikyti ankstesnių metų kokybę. Kaip planuojate  tai sureguliuoti? Ar kreipsitės į specialistus?  Dažnas ūkininkas vengia rekomenduoti partnerius ar net prisipažinti, kuris patinka.

Dėl pieno kokybės dar nesijaudiname - dabar ji normali. Mums labiau rūpi, kad mastitai neužpultų. Dažniausiai po karščių jų būna kiek daugiau. Tačiau mes labai džiaugiamės bendradarbiavimu su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Mums labai nuoširdžiai jau 4 metus padeda Vytautas Tolevičius. Jis ypatingai atsakingas ir kruopštus specialistas, kiekvieną karvę pažįsta. Su juo dirbame nuosekliai pagal susiderintą aiškų darbų planą.

Vytautą drąsiai rekomenduoju, nes pati jo darbą išbandžiau ir įvertinau. Jis sudarė gerą racioną, kuris atsiperka. Pašaras brangiai kainuoja  - ypač jei pačiam trūksta supratimo. Kai pradedi skaičiuoti, kokių priedų reikia, gaunasi milžiniškos sumos.

Mes dedame papildų tiek, kiek rekomenduoja konsultantas.  Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad tikrai reikia net 7 papildų pašarui. Pati įvertinau, kokį koeficientą prie bazinio pieno kainos gausime, jei pagerinsime pašarą. Suprantame, kad brangu. O tada su vyru pasitarėme ir nusprendėme paklausyti konsultanto, pabandyti, kas gausis.

Paskaičiavome, kokie rodikliai buvo iki tol, ir kiek pagerinus pašarą. Gavome, kad visko pridėjus į pašarus  dar lieka. Tuomet supranti, kad viską reikia paskaičiuoti ir ryžtis išbandyti. Įsitikinome, kad pienas tikrai kokybiškesnis. Prie dabartinės sausros gerai suprantame, kad įdėjus papildų tikrai daugiau pieno bėga.

Pradėjus dirbti su konsultantu, buvo sunku suvokti, kad nereikia karvių laikyti dėl skaičiaus. Atrodo, toks fainas gyvulys, kaip dabar čia atsisakysi. Išbrokavimas sunkus emociškai, bet tikrai efektyvi priemonė ir duoda naudos.

Taip ir gyvename – bandome, skaičiuojame ir įvertiname naudą.

-              Ar šiandieninę situaciją vertinate kaip palankią plėsti ūkį?

Aplinkui ekspertai kalba tą patį - artėjant krizei, reikia plėstis ir auginti ūkį. Mes tuo patarimu vadovaujamės ir pasidarėme dar 60 vietų karvėms. Pienininkystės ekspertai sako, kad 150 karvių yra normalu. Tik gaila, kad laisvos žemės jau nebėra, mūsų rajone jau net šlaitai suarti.

Ne veltui išmintis sako, kad užsidarius durims, kažkur atsidaro langas. Gali sėdėti ir dejuoti, kad bus blogai. Bet yra ir kitas kelias – ieškoti, ką padaryti, kad būtų geriau. Ateina laikas, kai per tą patį laiką turi padaryti daugiau nei iki šiol.

  • Ar esate tokia ūkininkė, kuri labiau pasikliauja konsultantų ir ekspertų patarimais?

Žinoma, dar reikia pridėti ir savo patirtį. Mes viską sukūrėme patys. Pradėjome ūkininkauti nuo 1992 metų, įsikūrę mano močiutės atsiimtuose 7 ha žemės. 1997  metais į fermą įsivarėme 4 karves. Aš užaugau Kėdainiuose, vyras - iš Pociūnėlių. Prie žemės mane traukė visuomet. Baigiau agronomiją, tačiau taip susiklostė, kad teko pereiti prie gyvulių.

  • Dažniausiai mano pašnekovai prisipažįsta, kad pieno supirkėjai nė nemėgina jų persivilioti. Visus juos vienija vienas bendras bruožas – optimizmas ir pažangus požiūris į pieno ūkio valdymą. O jus ar dažnai kvietė pereiti iš „Pienas LT“?  

Man niekada iki šiol nesiūlė. Tačiau aš pati taip pat niekada nesidomėjau. Man neįdomu kiek kaimynai gauna – net vyro brolių neklausiu, kiek jiems moka už supirktą pieną. Manau, kad nemandagu svetimus pinigus skaičiuoti. Reikia domėtis, kiek gauni pats ir už ką gauni. Bala žino, už ką ir kiek gauna kiti ūkininkai – ar už parsidavimą, ar už pieną.

Man tik kartą šiemet paskambino konkurentai. Matyt, akcija buvo skambinti „Pienas LT“ nariams. O aš jiems ir sakau: „Ko jūs čia man skambinėjate?“  Kažkada dar iki mūsų kooperatyvo susikūrimo, „Lietuviško pieno“ laikais, kai mus paliko kaip našlaičius „Rokiškio sūriui“, bandėme patys ieškoti, kam priduoti pieną. Tuomet pienininės darbuotoja atsakė, kad negali perimti iš kitų pieno supirkėjų klientų, nes taip yra susitarta. Skambutis iš kito stambaus pieno perdirbėjo mane nustebino, todėl jiems ir atsakiau: „Kodėl man skambinate? Nejaugi baigėsi susitarimas, kad iš kitų negalite perimti pieno tiekėjų?“ 

Niekuomet nesidomėjau, kiek man galėtų kiti mokėti. Jei jau mes šį kooperatyvą kūrėme, patys jį finansavome, man keista, kai kiti pradeda lakstyti ir patys sau kojas kaišioti. Bet gal tai lietuvio ūkininko bruožas?

Mūsų nepastovumas labai padeda mūsų konkurentams, kurie siekia pakenkti „Pienas LT“ ir ištampyti mus po vieną. Turiu tokių kaimynų, kurie vis paklausia, kaip mums sekasi. O aš  jiems tvirtinu, kad kooperatyvas dirba ir eina į priekį. Būna geriau, būna blogiau. Tačiau reikia pripažinti, kad visur taip būna. Kaimynai prisipažįsta, kad kol nebuvo „Pienas LT“, kainos buvo mažesnės. Tuomet jiems atsakau, kad bepigu naudotis tais, kurie daro.  Į tai jie tik pritariamai galvas palinksi.

Jei jau pradėjome, reikia tęsti iki galo.

  • Jūsų ūkis yra šeimos ūkių kategorijoje. Daugelis jų skundžiasi sunkia ekonomine padėtim. Tuo tarpu jūs „Pienas LT“ nuo pirmų dienų. Kokią naudą jums davė kooperacija?

Pamenu, kai paleidome pirmus pienovežius, pajutome stabilumą. Iškart pajutome, kad dėl mūsų vienybės pakilo pieno supirkimo kainos. Tačiau iš to naudą gavo visi. Dar dabar jie tai pripažįsta.

Norėtume greičiau gauti pelną iš gamybos. Kita vertus, gerai suprantame, kad greitai nieko negausi. Turi praeiti laiko. Mūsų kooperatyvas tikrai gyvuos. Kiti kooperatyvai yra tik tarpininkai.

Ne kartą lankydamasi užsienyje stebėjausi, kad ūkininkai nesirūpina pieno pardavimu. Jie atsakydavo, kad jiems priklauso pieno perdirbimo gamyklos. Mums buvo nesuprantama, kad jie nesibaimina dėl neskaidrių tyrimų ar supirkimo kainų.

„Kaip jie gali ką nors nusukti – juk tai mūsų gamykla ir mūsų pienvežis“. O mums būdavo keista, kad vietinė parduotuvė taip pat priklauso ūkininkų kooperatyvui.  Jau anuomet jie apie tai pasakojo su pasididžiavimu. Jiems ten klausimų nekyla, o mes vis dar nesuprantame, todėl stebimės.  

  • Keista, kad iki šiol nevyksta kooperacijos banga. Suprantama, kad iš pradžių „Pienas LT“ buvo sunku. Bet kodėl ūkininkai neateina dabar, kai jau stovi ir gamykla, ir kiti procesai sureguliuoti?

Visi įsivaizduoja, kad kooperatyvas turi mokėti aukščiausią kainą rinkoje. Tuo tarpu mes dar negalime pasiūlyti aukštos kainos. Tuo konkurentai naudojasi kaip mūsų silpnybe.

Kai gausime pirmuosius dividendus, įvyks virsmas. Tuomet pažadas taps realybe. O kol kas nedraugai tik mus kiršina ir naudojasi mūsų neišmanymu. Viskas pasikeis po pirmo dividendų išmokėjimo.

  • Koks bus kooperatyvas po 10 metų?

Gal mūsų pačių jau nebebus, bet kooperatyvas darbuosis. Juk pieno reikės visuomet.

Juk sakoma, kad šunys loja, o karavanas važiuoja. Svarbu, kad mums netrukdytų gyventi. Kol kas dar labai netrukdo. O gal toks mano charakteris - daug ką juokais nuleidžiu. Tarsi „Bobų radijo“ laidoje.

 

 

 





© 2022 UAB "PIENAS LT"