lt en de

Pokalbis prie pieno stiklinės. Albertas Šilkaitis: „Jei skaičiuoji tik pinigus, tuomet mažai kuo skiriesi nuo laukinio“

Kelionė į Pavermenio kaimą buvo nuostabi. Rugsėjo pradžia, saulė šviečia, kelias puikus, sodybos naujos ir su Vyčio vėliavom. Pamačiusi Truskavos bažnyčią – ji stovi prie sankryžos į Vermenos žemės ūkio bendrovę – pati sau nusistebėjau, kad labai moderni. Tuomet dar nežinojau, kad ji taps pokalbio su Albertu Šilkaičiu,  Vermenos žemės ūkio bendrovės direktoriumi, ašis.  

Mane pasitikęs ir lydėdamas į savo kabinetą Albertas, didžiuodamasis priveda prie aparato, panašaus į senovinius taksofonus ir parodo, kaip informacija patenka į alkotesterį. Aparatas nuskenuoja veidą ir minučių tikslumu užfiksuoja, kada darbuotojas pradėjo ar baigė darbą.  Ir jo veidą nušvietė ta pati minkštai išmintinga šypsena, kuri visuomet „užsidega veide“, kai mudu susitinkame susirinkimuose. Ir nepasitraukė ji per visą pokalbį.

  • Ar jums pasidarė ramiau, kai įdiegėte tokią naujovę?

Didžiuojuosi, kad toks alkotesteris gal būt vienas iš nedaugelio visoje Lietuvoje. Kai jį įsigijome, bendrovėje labai pagerėjo drausmė. Žmonės pasidarė visai kitokie ir dirba kitaip. Žinoma, yra tokių, kurie visai nevartoja alkoholio, todėl jiems ši procedūra sunkumų nesudaro. 

Dabar man ramu - nereikia stebėti ir sekti. Matau, kada kuris baigia darbą.  Jei bent vienas skaitmuo atsiranda po kablelio – aš gaunu SMS žinutę.

  • Nusiskundimai tapo savotišku nacionaliniu bruožu ir jau labiau darosi panašus į epidemiją. Tačiau kiek besusitikčiau su jumis ir beklausyčiau jūsų pasisakymų susirinkimuose, nuolat girdžiu optimizmą. Ar nesijaučiate vienišas su tokia pozityvia emocija? 

Skųstis yra lietuvių bruožas. Dažnas įprato per  50 sovietijos metų, kad bet kuri valdžia turi duoti. Nuolat girdžiu, kad „mes sunkiai dirbame, mus skriaudžia, mums priklauso lengvatos, kitaip streikuosime“. Tačiau jie pamiršta, kad uždirba tas, kuris dirba.  

Apsidairykime ir pamatysime, kad vienas kaimynas gyvena normaliai, o kitas nesuduria galų. Oras tas pats, valdžia ta pati, žemės kokybė panaši. Tik smegenys skiriasi.

Atprato žmonės dirbti per tuos 50 metų. Nors švenčiame Lietuvos 100 – metį, iš tiesų turėtume minėti 50 - metį. Žmones pagadinti lengviau, nei pataisyti. Mūsų seniūnas pastebėjo – jei tik žmogus neteko darbo, po metų jis pražuvęs. Jei tik jis nesiima savo versliuko, prisitaiko prie pašalpos.

Save vertinu kritiškai – yra gudresnių už mane.  Jie ūkius išvystė, juos modernizuoja. Aš nesiekiu rekordų, bet vadovaujuosi taisykle: bet ką daryk gerai - 9 kartus atmatuok, 10 -ąjį kirpk. Mano šūkis – skubėk lėtai. Ant karštųjų gali nusišnekėti ir klaidingai pasielgti.  

  • Jei jau pradėdavote ką nors, iš rankų nepaleisdavote ir tęsdavote iki galo. Ar visuomet toks buvote?

Visuomet, kiek save pamenu. Bendrovę su kaimynais sukūrėme iš kolūkio likučių.  Kai visi ką norėjo pasiėmė, likome 15 -os žmonių branduolys – senukai su žemėmis ir pajais. Pradėjome nuo 350 ha. Dabar viską patrigubinom ir turime 45 darbuotojus.

Daug atlaikėme – ir bendrovių perpirkimą, ir gąsdinimus, kad šantažuos ir neatsilaikysime. Išvengėme grėsmių, nors turiu pripažinti, kad kartais derybos su  „vyrukais iš miesto“ trukdavo iki kelių valandų. Bendrovės pardavimą laikėme išdavyste ir tik kraštutiniu atveju. Kitam gal tai nieko nereikštų - pasiimi pinigus ir dingsti. Tačiau jei lieki čia gyventi, tarp tų pačių žmonių, tuomet nelabai gerai.

Kai kas sako, kad mūsų bendrovė panaši į kibucą – pastatyta ant tvirto aukštos moralės pagrindo. Dirbantiesiems ir pajininkams neskaičiuojame nei transporto sąnaudų, nei pašarų, nei paslaugų. Kas netingi laikyti  vištų – prašom lesalų. Karvę laikai – dar imk šieno, šiaudų. Apgailestauju dėl tų, kurie laiko kelias karves – kainos krenta žemyn. Tačiau nesuprantu tokių, kurie gavo tvartus, bet nei vištos nelaiko, savo broilerį tingi užsiauginti.

  • Iš kur semiatės stiprybės? Kas jus įkvepia?

Kultūra - man ji yra pagrindas.

Į bažnyčią dažnai užsuka kultūros nešėjai. Du kartus lankėsi Kauno valstybinis choras, kiti Kauno ir kitų miestų chorai, Vilniaus, Panevėžio, Kėdainių pučiamųjų orkestrai.

Maestro Petras Bingelis atvažiavęs pasidžiaugė, kad pas mus gera akustika. Pasiūlau įraukti į Pažaislio festivalio maršrutą. Tačiau jis apgailestavo, kad neturime vargonų. Didžiuojuosi, kad jau parvežėme iš Vokietijos žymios firmos WALCKER vargonus, kurie jau montuojami, derinami. Jeigu niekas nesutrukdys, Šv.Kalėdas ir bažnyčios 20-metį švęsime turėdami gerus vargonus.

Kai naujasis Truskavos klebonas Alfredas Puško surado ir pasiūlė juos pirkti, nerimavo dėl pinigų surinkimo galimybių.  O aš jam atsakiau, kad ne nuo to galo pradeda. Ne piniguose esmė - juos gali duoti keli stambūs vietos ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Svarbiausia - gera idėja. Susirinkome į būrelį - ir pinigai yra.

Visa esmė yra smegenyse – jei jos stabdo,  prasideda problemos. Taip ir su mūsų ūkininkais. Dirba žmogus, vargsta, šeria. Matau, kad nieko nebus, nes jis nemąsto.

  • Kam jums brangūs vargonai? Kodėl jums taip svarbu, kai aplinkui dauguma skundžiasi mažomis kainomis, smaugiančiomis paskolomis?

Man viskas svarbu, ir ne tik asmeniškai. Kaip pati muzika. Be muzikos aš nė žingsnio ir nė iš vietos su automobiliu. Nuo studijų laikų nuolat važinėju į koncertus Kaune ir kituose miestuose. Aplankau daug filharmonijos koncertų. Tuomet norisi ir kitiems parodyti, kartu pasidžiaugti. Pigaus popso ir „balabaikų“ nemėgstu.

Dėl vargonų girdėjau ne kartą stebintis, kam to reikia, kad tai - pinigų mėtymas. Tačiau kartais sunku išmatuoti pinigais. O gal visai neverta to daryti.  

Mus auklėjo baudžiauninkais. Paridena centu daugiau, ir visi puola. O aš sakau, kad jau geriau sudeginti  investicijas ant kooperacijos aukuro. Tačiau tai neturi būti pakasynų žvakė – labiau kaip mūsų bažnyčios vargonai. Toks turi būti požiūris į tai, ką statai ir darai. Kad nebūtų kaip valdžios nesugebėjimas pastatyti nacionalinį stadioną. Argi tai kultūra?

Veikti reikia ryžtingai – nesvarbu, ar esi meras, ar klebonas, ar seniūnas, ar įmonės vadovas. Turi pakilti nuo šūdo ir dulkių ir įvertinti, kokį savo sukurtą produktą paliksi vaikams ir anūkams. Vargonai bažnyčioje antras pagal svarbą daiktas po sienų. Vienas be kito jie yra beverčiai. Tas pat kaip kooperatyvas ir gamykla – kas iš to kooperatyvo, jei nėra gamyklos su įrengimais. 

Prieš porą dešimtmečių kaimynystėje bankrutavo 2 pieninės – tuokart dingo daugiau nei šimtas tūkstančių litų. Nusispjovėm ir toliau važiuojam. Tačiau kiti neužmiršta, netgi lygina šiuos bankrotus su mūsų kooperatyvu „Pienas LT“. O tuomet klausinėja, kaip  čia mums bus,  ar nebijau? Ragina bėgti iš kooperatyvo, kol dar yra iš ko pajų atiduoti.

Ne kartą sakiau per mūsų narų susirinkimus, kad jei leisimės išardomi ir išsitampysime, būsime paskutiniai kvailiai. Tuomet reikš, kad dar nepriaugome iki kooperacijos. Teliks toliau lįsti į užpakalį perdirbėjams ir jiems  vergauti.

  • Kol yra taip samprotaujančių ir dirbančių žmonių, vadinasi suprantame, ką darome. Ir turime kuo didžiuotis.

Jei padarai gerą darbą, pasijauti tarsi gerame koncerte. Ne tik ausimis girdi – katarsis eina per visą kūną.

Mums kaime labai reikalinga kultūra. Juk negali vien tik melžimu rūpintis. O skaičiuojantiems pinigus  tegaliu pasakyti - vargonams paaukosime dviejų dienų pieną. Ar čia pinigai? Juokas ima. Už naują automobilį kitas mėnesį melžti turi, o suvažinės jį per 15 metų. Argi nubiednėsime dėl vargonų, kurie gali džiuginti mus šimtą metų?

  • Ar turite receptą, ką daryti, kad žmonės džiaugtųsi savo darbu taip kaip jūs muzika?

Turi įvykti perversmas mūsų smegenyse. Medicina gali visus organus pakeisti, išskyrus smegenis.

Dažnas pasidžiaugia, kad po ilgesnių derybų gauna 2 centais daugiau. O aš jiems sakau, kad nejuokintų dėl tokių derybų. Jiems atveža sūrį, butelį pastato – tai tokios čia tos jų derybos. Aišku, jei jie skaičiuoja, kaip tas kurmis iš garsiojo animacinio filmuko, tuomet suprantu. O aš idėjinis – manęs taip lengvai nenupirksi.

  • Ko reikia, kad ūkininkai norėtų kooperuotis?

Ūkininkas parduodamas vien žaliavą niekuomet gerai negyvens. Naudos gaus tik tuomet, jei yra galimybė parduoti produktą ir pasidalinti uždarbį.  Pažiūrėkime į dabartinius perdirbėjus, kurie dirba pelningai. Nejau mes durnesni ir nerasime  specialistų, kurie galėtų pelningai parduoti mūsų produkciją?

Kooperacija neišvengiamas dalykas. Gaila tik, kad mums valdžia ne paramą suteikia, bet pagalius į ratus kiša. Pavieniui mes nieko nepadarysim. Jei jau pastatėme gamyklą ir perdirbame į aukštos vertės pieno baltymų produktus, nejaugi negalime jų parduoti? Jei tuo netikime, gal tikrai reikia skirstytis ir suteikti laimės konkurentams?

Kooperaciją daug kas painioja su kolektyvizacija. Per 50 metų žmonės matė daug nesąmonių, atimtus padargus ir gyvulius. Jiems kooperatyvas asocijuojasi su kolchozu, betvarke, apgavystėmis ir vagystėmis. Ir kaip neprisiminti žemaičių patarlės: „kuo pats kvep, tuo kitą tep“. Kadangi nieko nesiruošiu apgauti, tai pasitikiu kitais. Žinoma, visokių pasitaiko žmonių. Tačiau tokius greitai galime pajusti ir pamatyti jų tikrą veidą.

Aš tikiu, kad vertikalios integracijos modelis yra naudingesnis nei paprastas žaliavos pardavimas. Man kooperatyvas ir džiaugsmas, ir lengvata. Anksčiau pralėkdavo mėnuo ir vėl galvok, kam čia parduoti, kiek duos, kiek reikės nusiderėti. Dabar viską už tave nusprendžia ir derasi. Reikia tik pasitikėti ir laikytis kartu.

Manęs vis kas nors paklausia, kam pieną parduodu? Atsakau, kad sau. „O kiek gauni? A, tai aš daugiau gaunu. Tai gal dar palauksiu ir nestosiu į kooperatyvą, pažiūrėsiu“. Turime suprasti, kad mes, pieno gamintojai, sėdime vienoje valtyje. Aš, priklausydamas kooperatyvui, irkluoju, o jūs sėdite. Abejoju, ar tie, kurie išėjo, gauna daugiau arba sutaupė. Tačiau tokie nariai mums nereikalingi.

Man būtų gėda išeiti, jei pats kooperatyvą kūriau ir organizavau. Taip pasitraukti yra žemas lygis. Man svarbu sąžiningai elgtis. Tuo tarpu kiti dažniausiai patyli, gal galvoja, kad  gerai daro - juk reikia pinigus skaičiuoti. Gyvename laukiniame kapitalizme, todėl kiekvienas tarsi už save kovoja.

Bet jei skaičiuoji tik pinigus, tuomet mažai kuo skiriesi nuo laukinio. Tuomet kam tie vargonai, kam ta muzika?

  •  Koks bus kooperatyvas „Pienas LT“ po 10 metų?

Jeigu nepraskysim ir išsilaikysim, tai bus VO. Sutinku su Valdo, „Pienas LT“ darbuotojo nuomone, kurią jis pasakė interviu prie pieno stiklinės, kad mūsų kooperatyvas turi tapti prestižiniu klubu. Gal kai kurie prasikrapštys akis, kad jiems jau laikas į kooperatyvą.

O tada mes jiems atsakysime – ačiū,  nebereikia. Aš labai laukiu tokio laiko.





© 2014 UAB "PIENAS LT"