lt en de

Pokalbis prie pieno stiklinės. Laisvūnas Valikonis: „Nepykit, nepaguosiu – man viskas gerai“

Pašnekovus pokalbiams prie pieno stiklinės ieškau įvairiai. Vienus įsidėmiu per visuotinius ŽŪK „Pienas LT“ narių susirinkimus. Su kitais pabendrauju susitikimuose regionuose. Kiekvienas kooperatyvo narys man yra atskira ilga ir nepaprastai svarbi istorija.

Sutikite, įdomus darinys yra žemės ūkio kooperatyvas, kurio savininkų sąrašas nuolat balansuoja ties 200 narių riba. Dar 2008 – aisiais patvirtinti kooperatyvo įstatai suteikia kiekvienam nariui po 1 balsą priimant sprendimus, nepaisant jo ūkio dydžio. Todėl savo pašnekovų neklausiu nei ūkio dydžio, nei kuriai pieno gamintojų grupei priklauso. Man vertingiausia pokalbio dalis yra nuomonė, kurią mano pašnekovai, kooperatyvo nariai pateikia  su gilia patyrusio pieno gamintojo verslininko išmintimi.    

Į Valikonius atkreipiau dėmesį ir vėl per tą nelemtąjį Facebook. Ne kartą žavėdamasi skaičiau Laisvūno aštrius ir vertybiniai tvirtus komentarus apie „Pienas LT“. Taip tikėti kooperatyvu  ir jį ginti gali tik labai stipri asmenybė, kuriai aplinka netrukdo dirbti.

Ruošdamasi susitikimams kiekvieną pašnekovą „pragūglinu“. Dažniausiai ne kažin ką berandu, nes mūsų ūkininkai patys viešai nelinkę didžiuotis darbais. Tačiau šį kartą man pasisekė. „Ūkininko optimizmo krizė nesumažino“(www.manoukis.lt,  2009), “Ūkininkas įrengė pieno pardavimo aparatus” (Delfi, 2009 m.), “Ūkininkas policija nebetiki“ (Delfi/ „Sekundė,“  2010 m.). Supratau, kad į mano rankas pateko įdomus pašnekovas.

Nuo pirmųjų  susitikimo minučių pasijutau tarsi pagauta bangos – pozicijos tvirtumas, sustiprintas aukštomis moralinėmis vertybėmis, tvirtu charakteriu, degančiu tikėjimu ir didele pagarba dabartinei žemės ūkio bendrovei „Tikras lietuviškas ūkis“ direktorei – savo žmonai Laisvydai.  

  • Kaip jūs gyvenate?

Gerai.

  • Pasakėte tarsi nebūtumėte ūkininkas.

Visi sveiki, vaikai mokosi. Niekas neprijungtas prie dirbtinio aparto. O ūkis gyvybingas, tikimės, kad  bus gerai ir dar geriau. Mes juk pripratę prie bangavimų. Šiandien sunkokai, blogokai - reiškia, rytoj bus geriau. Daug metų gyvename ant šių bangų ir jau pripratome. Nei politinės, nei ekonominės situacijos vienas žmogus negali pakeisti, todėl verkimas padės.  

Mūsų ūkio pradžia buvo sunki – netgi avantiūristiška. (Daugiau apie Valikonių ūkio pradžią galite perskaityti http://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/2009/08/ukininko-optimizmo-krize-nesumazino/)   

Kiti mus gąsdino, kad prapulsime pasiėmę iš kolūkio tiek žemės. Tąkart mus užjautė,  po kelerių metų pavydėjo.

  • Dabar tai vadinasi drąsa, vizionieriškumu.  

O tuomet tai vadinosi avantiūra. Pradžioje neturėjome supratimo apie mišrų ūkį, todėl visko buvo. Kiekvienas buvo atsakingas už savo sritį. Auginome visas kultūras – išskyrus uogas. Anuomet aš vis ragindavau atsisakyti karvių – juk lengviau augalininkystę vystyti. Likimo ironija – likome tik su pieno ūkiu. Šiuo metu net grūdų neauginame.

  • Ar nepasigailėjote? Daug ūkininkų šiandien didžiuojasi ūkio diversifikacija ir plėtra?

Supratome, kad visas kryptis apimti sunku. Be to, dabar plėstis jau nebėra galimybės, nes nebeliko laisvų žemių. Problemų užtenka ir viena sritimi užsiimant. Ar žinote, kad turime  pildyti daugiau nei 10 žurnalų, kuriuos valdininkai gali bet kada atvažiuoti patikrinti.

Miesto žmonės nesupranta, kaip mes gyvename. Mieste verslo plėtra ir jos kontrolė vykdoma visai kitaip nei kaime. Miestiečiai mano, kad mes gauname išmokas, todėl neturėtume skųstis. Tačiau, jei jiems taip nurodinėtų, suprastumėte. Be to, miestiečiai gali bet kada iš darbo išeiti, o mes esame įsipareigoję ir negalime pasitraukti net gavę geresnius darbo pasiūlymus.

  • Tačiau šiandien jūs dirbate kitur, o ūkiui vadovauja žmona. Neįprasta, kad žemės ūkio bendrovei vadovauja moteris. Kaip ji įveikia problemas – darbuotojų paieška, vadovavimas?

Laisvyda susitvarko pati puikiai, nors svarbiais strateginiais klausimais sprendžiame kartu. Darbuotojai ūkyje yra labai svarbi sėkmės prielaida. Šiuo metu turime 6 darbuotojus, kurie jau 10 metų pas mus dirba. Mes patys, ūkio savininkai ir vadovai, neturime nei Kalėdų, nei Naujų metų. Kitą kartą ir nakvojame neretai čia pat, ir Naujuosius sutinkame. Dėl to kavos pridėta visose spintelėse šiame kabinete. Paskaičiavome, kad robotus statyti mums dar neapsimoka. Aišku, pasvajojame, truputį pasikeikiame, bet dar neplanuojame.

  • Dažnas ūkininkas šiandien skundžiasi darbuotojų trūkumu. Tuo tarpu, patys žmonės skundžiasi, kad darbo nėra. Suprantu, kad kaime žmogus turi jausti didesnę bendrystę su darbdaviu, nei mieste. Čia jis dirba ir gyvena  kaimynystėje, o mieste uždarė įmonės duris ir viso gero. Ar jūsų

darbuotojams svarbu jų darbovietė? Ar jiems rūpi, kas vyksta tarp šių sienų?

Mūsų ūkyje dirba labai geri žmonės, todėl mes nekontroliuojame savo darbuotojų. Jie patys mato ir planuoja, ką reikia padaryti - nepamatysi sėdinčio. Jei žolės maža, nulekia ir nupjauna.

Tikiu, kad jiems svarbu mūsų ūkis. Tačiau jiems tai yra darbas, o  mums - gyvenimas. Jei karvė veršiuojasi, turime būti šalia. Darbininkų kitas darbo ritmas – jie negali iki paryčių laukti, nes 6 val. ryte reikia vėl melžti. O mes juk namie esame – mūsų namas per langą matosi.

Kitą kartą jie sako – liksiu kartu ir palauksiu, bet mes gerai suprantame, kad jiems taip pat reikia pailsėti. Be to, aš dažnai paraginu išeiti, nes man patinka pačiam vienam. Aš juk neskubu, nes gyvulio nepaskubinsi.

Kaime žmonės sako: „Duok man darbo ir aš dirbsiu“. Pats iniciatyvos nerodo ir darbui nesisiūlo. Jei pasakysi, tuomet padarys. Yra kaime „auksinių rankų“ meistrų, tačiau  ar matėte tokį, kuris pasisiūlytų užsakymą atlikti. Duosi darbo - padarys, neduosi – sėdės. O pasibaigus darbo dienai  – arba namo, arba į parduotuvę.

Norintis dirbti žmogus ir kažką mokantis visuomet suras vietą ir darbą. Kartą sutikau meistrą, kuris iš kaimo važinėja į miestą ir butuose remontus daro. Siūliau atvažiuoti į kaimą ir bobutėms išbalinti sienas – tokių bobučių eilė išsirikiuos su pinigais ir dar pietumis vaišins. 

Jaunimo požiūris į darbą kaime dar kitoks. Įdarbini kurį gabesnį, o čia jau žmona rašo, kad nebeatėjo -  gavo atlyginimą ir dingo dviem savaitėms.  Tokia yra nūdiena. Geras žmogus moka dirbti su įrankiais ir badu nemiršta. Tačiau noro dirbti užtenka iki atlyginimo. Jis negali nei idėjų pasiūlyti, nei darbo vietų sukurti. Todėl jei jaunimui niekas nepasiūlo, jie patys nesukuria ir nesugalvoja. Jiems geriau lėkti į užsienį.

Daug mano draugų ir giminaičių išvažiavę. Jei dirbtų čia tiek, kiek ten – pinigus žarstytų. Tačiau Lietuvoje  jie dirba nuo valandos iki valandos, o užsienyje - dviejose ar trijose vietose, savaitgaliais dar papildomai valo prekybos centrą. Sugrįžę giriasi, kad ten gerai moka. Sakau, tu čia dirbk kiek užsienyje. O jie atsako: „Argi aš beprotis tau nugarą lenkti, kad tu milijonus susikrautum? Užsienyje draugai ir giminės nemato, ką darau.“

  • Jūs esate optimistas. Ar jus jaudina niūrios ūkininkų nuotaikos?

Ir prieš 10 metų, ir dabar ūkininkai verkauja. Kada su jais bebendrausi, jie visuomet skundėsi. Gal dėl to, kad pilni pavydo? Dažnam sakau – juk nepalengvės.  Kiek kartų siūliau keisti įsipareigojimus, jei apgaudinėja. Jei jaučiate neteisybę, apsisukite ir eikite kitur. Vis tik manau, kad tai etatiniai verkėjai.

Dažnai jie stebina – Facebooke kritikuodami jie net savo pavarde pasirašo. Su jais diskutuoju ir neleidžiu verkšnoti, o tuomet jie paspaudžia „patinka“ prie mano įrašo. Tikriausiai,  neigiamus komentarus rašyti lengviau nei teigiamus.

Kai toks verkėjas manęs paklausia, kaip gyvenu, dažniausiai atsakau: „Nepykit, nepaguosiu – man viskas gerai“ . O juk buvo laikai, kai antstoliai beldėsi. Dabar juk esame sveiki ir gyvi.

  • Kada pieno gamintojai tapo tokiais nepatenkintas?

Mes, ūkininkai, esame konservatyvūs – sunkiai keičiame ką nors. Dar ir dabar mums sunku keisti supirkėją, net jei jie elgiasi nesąžiningai. Mums visuomet buvo baisu nutraukti sutartį. Be to, ūkininkai yra užimti žmonės – neturime laiko gilintis, skaičiuoti. Juk negalime būti ir teisininku, ir ekonomistu, ir vadovu. Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Tačiau ne kiekvienas gali būti kooperatyve.

Įvairiuose renginiuose pieno gamintojai visuomet dalindavosi, kam pieną parduoda. Tačiau retas kuris ir anksčiau, ir dabar pripažįsta, kad supirkėjai taiko skaldymo derybų taktiką. O mes džiaugdavomės, kad „tik su manim taip šiltai ir su atjauta bendrauja“. Užtenka supirkėjui užsiminti ūkininkui apie „specialią kainą, artimus ir draugiškus ryšius“, ir vaikšto ūkininkas tarsi su aureole, nes nesupranta, kad mus pykdo ir kiršina. Jei ūkininkui pažadėjo, kad už prastesnį jo pieną mokės kiek kaimynui, tačiau paprašė nesakyti kaimynui, šis laikosi pažado ir nesidalina informacija. Belieka guostis ir dejuoti, kad nepamanytų, jog jo sąlygos geresnės. Antraip ir jis pats neteks privilegijų.

Dar iki „Pienas LT“ manęs taip lengvai nepavykdavo užliūliuoti. Bet kuriam besididžiuojančiam  išskirtiniais santykiais siekdavau atverti akis: „Manai, kad čia tik su tavim taip kalba? Visiems supirkėjas žada tą patį“.

Pernelyg dažnai mes susitapatinam su smulkmenom ir nepažvelgiame plačiau. Matydami tik menkas detales nepamatome strateginio tikslo. Nepasitikime vienas kitu ir profesionalais.

Tačiau tuomet atsirado tokių, kurie suprato apgaulę ir sugalvojo vienytis į kooperatyvą, o vėliau savo gamyklą pasistatyti.

  •  „Pienas LT“ gamyklos rezultatus dauguma ūkininkų matuoja pagal tai, kiek mokama už supirktą pieną.  Ar sutinkate su tokia ekonomine logika?

Nesu ekonomistas ar finansininkas. Mąstau paprastai, remdamasis savo ūkio valdymo logika. Jeigu vykdysiu finansinius apskaičiavimus tarp savo ūkio dalių, tai reikš, kad perku pats iš savęs.

Prisipažinsiu, kad apsidžiaugiau, kai nukrito pieno supirkimo kaina. „Pienas LT“ nėra įprastas supirkėjas. Kooperatyvo nariai neturi lygiuotis į kitus žaliavų supirkėjus. Kooperatyvas moka nariams už įsivežamą pieną, tačiau neturėtume lygintis su kaimynu supirkimo kaina. Mes, kooperatyvo nariai ir gamyklos savininkai,  turime dalintis galutiniu rezultatu, todėl mums turi rūpėti perdirbto pieno kaina ir produktų pardavimai, kad gamykla dirbtų pelningai.

Ne kartą girdėjau pašaipas dėl mūsų kooperatyvo. Ne vienas ūkininkas prisipažino, kad nepaisant ar pasistatysime gamyklą ar ne, jam  vis vien perdirbėjas mokės daugiau vien todėl, kad egzistuoja kooperatyvas „Pienas LT“. Nebereikia vežioti savo rogėse tų, kuriems mes praskynėme kelią per džiungles. Dabar gi visi džiaugiasi, kai „Pienas LT“ kainas kelia, nors jie neinvestavo per sunkmečius, nestrategavo kartu su mumis ir nesistengė dėl mūsų. Kadangi negauname moralinės paramos iš kitų ūkininkų, neturėtume dėl jų kelti pieno supirkimo kainą rinkoje. Neturėtume būti geradariais tiems, kurie niekuo nepadėjo, kol kiti ant mūsų spjaudė ir kišo pagalius į ratus. 

Neskaičiuokime, kurioje lentelės vietoje esame. Rūpinkimės gamykla, nes visiems kitiems ji nesvarbi.  Iki  gamyklos veiklos pradžios, perdirbėjai nebuvo prieš mus susivieniję, todėl pieną jiems parduodavome brangiau.  Tačiau turime atsiminti, kad būtent jie reguliavo mums supirkimo kainas.

Dauguma ūkininkų Lietuvoje lygina supirkimo kainas su Vokietijos ar Olandijos ūkininkų pajamomis už pieno žaliavą. Tačiau užklausius tų pačių vokiečių ar olandų, kiek jie gauna už pieną, pamatai, kad jie nesupranta klausimo. Jie visi susijungę į kooperatyvus, kurie turi savo perdirbimo gamyklas. Todėl jiems svarbiau, už kiek parduoda jų gamyklos produktus, pagamintus iš narių pieno. Deja, pas mus viskas kitaip.

 Mes, pieno gamintojai, turime didelę nuosavybę, kurią turime saugoti ir vystyti.

  • Ką padaryti, kad Lietuvoje žmonės būtų laimingesni? Kokia jūsų filosofija?

Nė vienam nebus gerai, jei žvalgysis į tuos, kurie gauna daugiau. Įpratome vienas į kitą badyti pirštais. Smulkieji ūkininkai nepatenkinti, kad dideli gauna daugiau. Ar nors vienas pasakė, kad jis pats gauna per mažai? 

Daug aistrų verda, kad kitas gauna per daug, tačiau nė vienas nesako, kiek nori gauti pats. Lietuviams reikia ne didesnių pajamų, bet kad kaimynas negautų daugiau nei jis pats.

Mūsų ūkininkų tokia natūra – kažką sukūriau ir turiu gauti pelną dabar. Būkime nuoseklūs ir nesivaikykime momentinio pelno – juk net ir karvė pieną duoda po 2 metų.  Kad įmonė duotų pelną, reikia į ją negailėti investuoti.  Kad galėtum įvertinti, ką turi ir naudotumeisi atsakingai, reikia susimokėti - bent truputį.

  • Kokį įsivaizduojate „Pienas LT“ po 10 metų?

Norėčiau, kad išlaikytume kooperatyvą. Mums pavyks, jei nesivaikysim didžiausios supirkimo kainos rinkoje ir  nesipiktinsime, kad kažkas gauna daugiau nei mes.

Labai tikiuosi - juk sunkiausią etapą jau praėjome. Buvo sunku, kai dar planavome gamyklą, pradėjome statybas, bankrutavo tiekėjas ir nesimatė prošvaistės. O dabar yra. Smagu, nes dirba.

 





© 2014 UAB "PIENAS LT"