lt en de

Pokalbis prie pieno stiklinės. Jolita ir Deimantas Kairiūkščiai: „Pirmiausia reikia pačiam dirbti, jei nori gerai gyventi“

Priežastis pakalbėti prie pieno stiklinės su kooperatyvo „Pienas LT“ nariais Jolita ir Deimantu Kairiūkščiais buvo kiek neįprasta. Jau senokai pastebėjau, kad jų bendra paskyra dažnai būna tarp pirmųjų, „patinkinusių“ įrašus su naujienomis apie kooperatyvą. „Kas čia tokio?“ – sakysite. Ogi tai, kad dauguma ūkininkų vangiai bendrauja Facebook platformoje - ypač pozityviai. Tuo tarpu Jolita yra aktyvi šio socialinio tinklo vartotoja, todėl jutau virtualią bičiulystę su šia šeima.  

Pas Kairiūkščius įsiprašiau valandai dienos viduryje. Prisipažinsiu - labai smalsu buvo pamatyti, kaip gyvena ir kuo „kvėpuoja“ Prienų rajone vidutiniai pieno gamybos ūkiai. Jolita yra daugiakartinė melžimo konkursų nugalėtoje. Žemės ūkyje Kairiūkščių šeima pradėjo dirbti dar 1993 m., savo ūkiui juodu vadovauja nuo 1999m.

Smalsumą kurstė dar ir nuolatinės smukių ir vidutinių ūkininkų dejonės žemės ūko temomis rašančioje medijoje. „Nejaugi jie visi tokie nelaimingi, kaip kad rašo  garbūs žurnalistai?“  

Slapčia tikėjausi, kad mudvi su Jolita jaukiai paplepėsime prie kavos puodelio ir paatvirausime, kaip gyvena šiandien pieno gamintojai. Mudviem tik prisėdus dideliame švara tviskančiame kambaryje, prisijungė Deimantas. Ir pokalbio intonacija pakrypo man netikėta linkme. Tvirtą ir principiniais klausimais konstruktyviai kritišką Deimanto poziciją dažnai sušvelnindavo Jolitos ramios pastabos. Grįžtant iš šio susitikimo neapleido mintis, kad šioje šeimoje posakis „tango šokiui reikia dviejų“ įgyja realų kūną.        

„Ką reiškia šiandien Lietuvoje būti ūkininku? Pirmiausia,  reikia pačiam dirbti, jei nori gerai gyventi. O kiek reikia dirbti? Ūkyje kiek reikia, tiek dirbi“, – nuo tokios plikai tiesmukos Deimanto išminties ne loštelėjau.  Ir iškart supratau,  kad pokalbis bus kitoks, nei esu įpratusi skaityti laikraščiuose.

 „Deimantai, ar norite pasakyti, kad kiti dirba mažiau nei jūs?“ – vynioju pokalbio intrigą. „Apsidairęs vis labiau įsitikinu, kad bent jau noro dirbti mažėja. Tokie išvažiuoja į užsienį ir ten dirba po du darbus - vos ne 24 valandas per parą. Pailsi kelias valandas ir vėl grįžta į darbus. Tiems, kurie keikia rėkia, kad čia nemoka tokių algų kaip užsienyje, taip ir norisi rėžti atgal: „Dirbkite čia tiek pat, tai nereikės lėkti į užsienius.“ O juk čia viską daro atvirkščiai - 8 valandas padirba ir uždaro duris. Tuo tarpu ūkius likviduojantys guodžiasi, kad trūksta darbininkų. Viskas gana paprasta – ūkininkas turi pats dirbti“, - įsitikinęs šeimos ūkio vadovas.  

Užaugusi stereotipų apie moteriškus ir vyriškus darbus aplinkoje, nusistebiu, nejaugi jis pats ir prie karvių dirba.  „Aš prie karvių nieko neprileidžiu“, - kaip kirviu nukerta Deimantas. Jam ramiai pritaria Jolita: „Jei pats nedirbsi, tiek priežiūros nebus.“

Paklaustas apie melžimo robotus, Deimantas ironiškai šypteli ir mosteli ranka: „Ana va, stovi kieme du robotai.“ Suprantu, kad paliečiau skaudoką temą. Jolita trumpai patikslina, kad jie šiuo metu planuoja investuoti į robotus ir naujus tvartus, tačiau iškilo biurokratinių kliūčių.  

„Nebijote investuoti? Juk visi gąsdina nauja krize“, - klausiu šeimininkų. Žiniasklaidoje juk dauguma dejuoja, kad supirkimo kainos baigia nusmaugti pieno gamintojus, o čia toks akibrokštas iš pašnekovo. Nejaugi Kairiūkščiai nesijaučia skriaudžiami, kad ateities planuose regi augantį pieno ūkį?  

„Na ir kam dabar lengva?“ - klausimu į klausimą atsako Deimantas. Ir čia pat priduria, kad ne per seniausia atnaujino visą techniką. Kairiūkščių ūkis jų pačių vertinimu nėra didelis – apie  60 karvių. „Nes daugiau neturime vietos plėtrai“, - čia pat priduria Deimantas. O aš jau viliuosi sulaukti tradicinio nusiskundimo dėl  nedorėlių supirkėjų. Tačiau tenka ir vėl nusivilti.

„Visą vasarą negauname leidimo statyboms, nors pasilikome telyčių ir planuojame plėsti ūkį. O dabar nenutuokiu, ką reikės daryti – juk dabartinis tvartas ne guminis“, - piktinasi Deimantas. „Leidimo statyti tvartus negauname dėl biurokratizmo. Valdininkai prašo paskaičiuoti oro taršą. Tai kaip aš jiems paskaičiuosiu, jei dar nežinau kiek karvių turėsiu. Turėjome samdyti ekspertą skaičiavimams. Belieka sulaukti leidimo.“

Ūkininkas papasakojo, kad rugpjūčio pradžioje susivežė visą įrangą, nes nauji tvartai jau turėjo stovėti. „O dabar va“,  - įprasta maniera pasišaipė Deimantas.

Kairiūkščių nuomone apylinėse pakankamai daug ūkininkų, kurie norėtų investuoti į ūkį ir plėstis. Tačiau yra tokių, kurie bijo. „Mes nebijome - jau suplanavome, kad grąža bus“, – tvirtai užbaigia Deimantas.

Jolita pritaria, kad jų šeimai kiek lengviau nei kitiems - vyresni vaikai jau užaugo ir nori likti ūkyje (dar vienas prieštaravimas tradiciniam ūkininkų požiūriui). Kad vietos visiems užtektų, jį reikia padidinti. Tačiau papildomos darbo jėgos jiems nereikia.

„Vaikai jaučiasi ūkyje gerai. Jiems čia ramu, saugu, darbą išmano. Agrotechnologijos studijos padės greičiau įvaldyti ūkį“, - ramiai dėsto Jolita.

Kooperaciją Jolita ir Deimantas vertina teigiamai, nes koordinuotai derinti pieno pardavimus yra patogiau. Tačiau kitiems siūlyti prisijungti prie kooperatyvo Jolita nesiryžta. Kairiūkščiai sutinka, kad šiandien pieno gamintojų apsisprendimą prisijungti prie kooperatyvo labiausiai lemia supirkimo kainos.

Jie dar gerai pamena laikus, kai iš visų ūkininkų pienas buvo superkamas už vienodą kainą. Tuo tarpu dabar smulkiesiems ūkiams sąlygos yra itin nepalankios – jie gauna mažiau nei didieji, tačiau pieno savikaina jų ūkiuose yra didesnė nei stambiuosiuose. Ūkininkai  įsitikinę, kad tokia situacija yra neteisinga. Teisinga būtų sudaryti sąlygas stambinti ūkius. Kita vertus niekur pasaulyje smulkūs ūkiai negauna tiek pat kiek stambieji. Be to, iš smulkių ūkių surinkti pieną kainuoja nepalyginamai daugiau nei iš didelių ūkių. Logistikos kaštai yra išties svarbi pieno žaliavos supirkimo kainos dalis.

O argi ūkininkams nėra lengviau kooperatyve nei po vieną? Į tai Jolita atsakė, kad jų šeima neturėjo problemų nei anuomet, nei vėliau. „Mes niekuomet dėl kainų nesimušdavom. Kaimynai važiuoja pas supirkėjus, bando „išsimušti“ didesnes supirkimo kainas. O mes nesiblaškom“, – sako ūkininkė.

Kartą kartu su kaimynais mėgino palyginti kooperatyvo „Pienas LT“ ir kitos stambios pieno perdirbimo įmonės supirkimo kainas. „Supratome, kad juos labai stipriai mausto. Mūsų kooperatyve skaičiuoja kaip pažadėta – žalias pienas pagal bazinius rodiklius padaugintas iš koeficiento. O jų sąskaitoje viskas sukta susukta, daugybė skaičių  prirašyta, o galutinė suma yra tikrai mažesnė nei turėtų būti – gal būt nedauginta iš koeficiento. Mums moka pagal sutartą formulę, o kitiems taip nemoka. Palyginę sąskaitas, labai stebėjomės šia neteisybe“, - stebėjosi Jolita.

Deimantas žmonai pritaria, kad kiti ūkininkai nesusigaudo, kad juos apgaudinėja. Jie dirba savo darbus ir neturi kada gilintis į „mandrus paskaičiavimus“. „Kita vertus, jiems nėra kur eiti“, - įsitikinęs Deimantas.

Nesusivaldau ir paklausiu, kodėl besijaučią skriaudžiami ūkininkai nestoja į „Pienas LT“, kuris už superkamą pieną atsiskaito sąžiningai. Jolita prisipažįsta, kad kiti ūkininkai jos retkarčiais klausia patarimo, ar prisijungt prie kooperatyvo. Tačiau ji įsitikinus, kad negali nei raginti, nei atkalbinėti. „Dažniausiai siūlau apsispręsti patiems. Juk yra tokių, kurie pereidinėja iš vieno supirkėjo pas kitą. O jei jiems pas mus nepatiks ar nepasiseks? Tuomet aš liksiu kalta?“ – įsitikinusi Jolita.

Pokalbio tema apie požiūrį į „Pienas LT“ yra rizikinga. Iš anksto su pašnekovais nederinu klausimų, todėl jų nuomonės apie kooperatyvą nežinau.  Deimanto  nuomonė mane ir vėl nustebina.

„Iki šiol gerai menu tą laiką, kai norėjo sužlugdyti mūsų kooperatyvą“, - susimąstęs prisimena Deimantas.  „Per 10 metų buvo visko. Susigyvenime ir su vairuotojais, ir su kitais nariais“.

Save vadindamas „Pienas LT“ pradininku ir įkūrėju, jis vis dar atsimena, kaip dar kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ laikais jis su kitais nariais sprendė, ką daryti. „Tuo metu buvau vienas jauniausių, tai kiti mane ragino tapti „Pienas LT steigėju“, - su neslepiamu pasididžiavimu prisimena Deimantas.  

„Ir 10 metų jums nekilo minčių trauktis ir pasiieškoti kur geriau?“, - suprantu, kad provokuoju, bet labai smalsu išgirsti tiesų atsakymą.  

„Mums tokių minčių nekyla“, - ir vėl nukerta Deimantas, pritariamai ramiai linkčiojant Jolitai. „Bet va stebime savo kaimynų nuotaikas. Viena pasakojo, kad kai tik pas mus (kooperatyve) žiemą kainos sumažėjo,  konkurentai pradėjo į kiemą sukti vienas per kitą. Svarstantiems apie išėjimą dažniausiai primenu, kaip buvo dar prieš gamyklos statybą, kai mums numušė kainą perdirbėjai. Nusprendėme statyti gamyklą, o tada visi kainas sukėlė, kad tik suardytų kooperatyvą“, – dalinosi atsiminimais Deimantas.

Ūkininkas savo požiūrio „ į vatą“ nevynioja. „Dažniausiai tokiems kaimynams, kurie jau ruošiasi bėgti, primenu laiką, kai mums kooperatyvo administracija mokėjo už pieną daugiau nei kitiems. Tada jie nesiskundė. Pakanka tik 2 centais sumažinti kainą, ir jau pasiruošę bėgti“, – smerkia neturinčius tvirtos pozicijos pašnekovas.

Kaimynė tą kartą susilaikė. „Tai taip ir būna su mumis, ūkininkais. Kai gerai, tai pagirti pamiršta, o kai blogai – sprunka.“

Jolita kiek santūriau vertina dabartinę situaciją. „Iš gamyklos dar kol kas negavome žadėtų dividendų, tačiau už pieną supirkimo kaina buvo aukšta. Visa kita yra patenkinama – pieną paima laiku, sumoka laiku. Kai reikia dėl tyrimų išsiaiškinti, žinome, kam paskambinti“, - sako Jolita. Ir čia pat nusišypso: „Gerai, kad bent jau ne sūriais atsiskaito, kaip kad buvo iki „Pienas LT“.“

Dėl pieno tyrimų Kairiūkščiai problemų ir nusiskundimų neturi. Be to, dar ir kaimynei Jolita yra patarusi cheminėmis priemonėmis šaldytuvą išplauti, kai tyrimų rezultate atsispindėjo pernelyg didelis bakterijų skaičius. „Ne kartą  įvairiuose seminaruose girdėjau „sąmokslo teorijų“ apie tyrimų sukčiavimus, ir kiekvieną kartą stebiuosi, kokį sunkų darbą nudirba žmonės, ieškodami kaltų. Jau geriau investuotų laiką išsivalyti ir susitvarkyti ūkyje“, – ir vėl negaliu nesižavėti išmintimi.   

Atėjo eilė mano mėgstamiausiam klausimui, ar išliks kooperatyvas „Pienas LT“ dar  10 metų.  „Tiek jau išbuvo, tai gal ir bus. Priklausys nuo ekonominės situacijos - jei kaina bus, bus ir kooperatyvas“, - ramiai dėsto Jolita.

Pasikalbėję apie šį bei tą, Kairiūkščių paprašau palydėti mane į kiemą, kad galėčiau padaryti kelias nuotraukas. Eidama per išpuoselėtą kiemą, žaviuosi tvarka ir švara – nė vieno nereikalingo daikto ne tik ant kelio, bet ir kampuose.  

Ir kaip reikės žmonėms į akis pažiūrėti sugrįžus, kad mano pašnekovai pieno gamintojai ir vėl stojo mūru už pienininkų kooperaciją, pasitiki „Pienas LT“ vadovais ir savo ateitį sieja su šia unikalia įmone? 

 

 

 





© 2014 UAB "PIENAS LT"