lt en de

Pokalbis prie pieno stiklinės. Aušra Mikštavičiūtė: „Šioje įmonėje tobulėjimui ribų nėra“

Aušra Mikštavičiūtė jaučiasi „Pienas LT“ senbuve. Pradėjusi dirbti 2017 metų pradžioje, ji tvirtina, kad turėjo pakankamai laiko apšilti kojas. 

Aušra, dirbdama buhaltere, drąsiai šokdina visą administraciją. Vien ką reiškia jos kiekvieną mėnesį siunčiami priminimai atiduoti sąskaitas į buhalteriją. Iš pažiūros atrodo, kad ji tuos laiškus siunčia „užsidėjusi“ automatinį priminimą. Tačiau ruošdama šį tekstą specialiai perskaičiau priminimus – visi pozityvūs ir mandagūs, su kūrybine „razinka“ ir  nė vieno pasikartojančio. Tarsi Aušra mėgautųsi, ragindama nepamiršti atlikti savo pareigą prieš buhalteriją.

Man visuomet buvo smalsu, kaip Aušra vertina buhalterės darbą žemės ūkio kooperatyve „Pienas LT“, todėl sėdame prie pieno stiklinės pasikalbėti.

  • Kai draugai paklausia, kur dirbi, ar nėra nejauku prisipažinti, kad dirbi žemės ūkio kooperatyve?

Anksčiau būdavo kiek nesmagu, nes sulaukdavau pašaipų: „Tai ką, pieną maišai ar melžėja dirbi?“ O dabar apsipratau ir aš, ir mano draugai - darbas kaip darbas.

  • Ar įsidarbinusi „Pienas LT“, radai, ko tikėjaisi?

Į šią įmonę atėjau iš mažos įmonės. Ėjau į didelę  gamybinę naujai besikuriančią įmonę. Ieškojau kažko WAU – tai ir gavau WAU.

Ši darbo vieta man buvo didelis šuolis gyvenime. Iš pradžių buvo labai sunku, nors skyriuje buvome penkios, bet kiekviena buvome atsakingos už atskiras sritis. Dirbome dviejose programose, vėliau buvo instaliuota trečioji „Navision“. Dabar jaučiuosi ramiau. Tačiau tai nereiškia, kad nuobodžiauju.  Juk finansiniai reikalai yra dinamiški. Jaučiu įmonės pulsą per išlaidas, pirkimus, sąskaitų srautą.

  • Prisipažinsiu, kad pastaruoju metu netgi laukiu tavo laiškų su priminimais atnešti į buhalteriją sąskaitas. Man smalsu, kokiais naujais raginimais mus motyvuosi. Suprantu, kad tai reikalauja nemažai kūrybiškumo. O kaip  kiti reaguoja į tavo laiškus?

Kai kas padejuoja: „Ir vėl tu su savo laiškais“. O man įprasta – mėnuo pareina ir vėl rašau. Mano darbo ritmas, jeigu galiu taip pavadinti, yra mėnuo. Jis pasiskirsto kas 5 dienos nuo 10 – os dienos. Mūsų darbas buhalterijoje labai priklauso ir nuo kolegų atsakingo požiūrio į finansinę apskaitą. Mūsų skyriuje svarbiausia – tikslumas, kruopštumas ir terminų laikymasis. 

  • Vadinasi, kiekvieno mėnesio 11 - ą dieną galite šauti šampaną, jei sėkmingai susitvarkėte finansinius dokumentus?

Na jau ne, nes alkoholis pas mus griežtai draudžiamas. Bet po darbo mėnesio gale jau galime truputi atsipalaiduoti ir susitvarkyti pradėtus, bet nebaigtus darbus.

  • Ar matai tobulėjimo galimybes šioje įmonėje?  O gal pasielgsi kaip dauguma jaunų žmonių, kai pajusi, kad kompanija pabodo – susipakuosi ir trauksi kitur, kur dar daugiau iššūkių ir galimybių?

Čia buhalterijoje reikalų randasi kasdien. Keičiasi įstatymai ir potvarkiai, todėl mes turime viską sužiūrėti ir prisiderinti. Tai primena vairavimą – tiek daug veiksmo ir netikėtų situacijų, kurias reikia spręsti vietoje. Ramiai  buhalterijoje mes negyvename. Jei ko nežinau, tariuosi  su kolegėmis, ar jos buvo susidūrusi su tokia situacija. Kai kuriais atvejais tenka skambinti ir į VMI. Mes nebijome pakelti telefoną.

Taigi, šioje įmonėje tobulėjimui ribų nėra. Kartais kasdien kas nors nutinka, o būna, kad išpuolęs ramesnis periodas užsitęsia. Na, o tuomet valstybė ką nors sugalvoja, pavyzdžiui, nuo šių metų sukūrė  labai „fainą“ pakuotės atliekų tvarkymo programą GPAIS, kurią reikia pildyti kas mėnesį. Ir pradedi viską iš naujo.

  • Ar tau tenka bendrauti tiesiogiai su ūkininkais?

Bendrauju nuolat – ir dėl sąskaitų, ir dėl suderinimų. Dažai jie man skambina ir prašo persiųsti sąskaitas. Sunkiausia susikalbėti su žemaičiais – nesuprantu aš jų kalbos. Bet - susikalbam. Kartais jie negali kalbėti, nes, paaiškėja, kad „dabar“ veršiuojasi karvės.

Šiaip labai smagu. Visko esu girdėjusi. Išsikalba jie man ir apie vaikus - ypač moterys. Pasikalbėti visiems gerai – ūkininkai randa laisvas ausis, kurios juos išklauso. O man tai įdomu – kartais daug „pletkų“ išgirstu, kuriuos aišku paneigiu.

  • Kokią keisčiausią istoriją esi girdėjusi telefonu?

Pati keisčiausia buvo apie besiveršiuojančias karves. Paskambinau dėl sąskaitų suderinimo – juk  tai svarbu ir ūkininkui, ir mums. O atsiliepęs ūkininkas griežtesniu balsu ir sakys: „Man čia karvė veršiuojasi, o tu su savo sąskaitom skambini.“ O aš jam ir atsakysiu: „Tai, kad man reikia“. Ilgam atsiminsiu tą pokalbį.

Tokiems pokalbiams su ūkininkais nebuvau pasiruošusi. Mano seneliai turėjo vidutinį šeimos ūkį, tačiau aš užaugau Kaune, todėl nedaug bendravau su ūkininkais. Pradžioje jų kalbėjimo maniera buvo netikėta, o dabar jaučiuosi „prasikalusi“.

  • Ko galėtume pasimokyti iš ūkininkų mes, miestiečiai?

Nuoširdumo - jie viską sako tiesiai šviesiai. Nes taip yra paprasčiau ir lengviau bendrauti.

  • Koks bus „Pienas LT“ po 10 metų?

Didesnis tikriausiai nebus – dabar pakankamai didelis. Veikiausiai, kad išaugs gamyba ir mes išplėsime eksporto šalių geografiją. Mūsų „proto bokštai“ tikrai pajėgūs sugalvoti, kaip tai padaryti. Gal tuomet ir spaudoje mus aprašys iš gerosios pusės. 

  • Ką norėtum palinkėti mūsų bendruomenei 10 – mečio proga?

Nuoširdumo, žmoniškumo, bendravimo atvirumo, šypsenų, optimizmo. Vieniems jo trūksta, o kai kas turi perteklių. Tokiems palinkėčiau rimtumo. Dar kitiems taip ir norisi pasakyti – atsipalaiduok ir nebūk toks rimtas.  

Visi mes žmonės, bendromis jėgomis viską įveiksim.

 

 

 

 

 

 





© 2014 UAB "PIENAS LT"