lt en de

Pokalbis prie pieno stiklinės. Edita Černiauskienė: „Šiandien jaučiuosi teisingose rogėse“

Kur ir kada besutiksi Editą Černiauskienę, transporto vadybininkę – prie kavos aparato ryte, dieną grįžtančią iš eilinio turo iki pieno priėmimo ar kabineto tarpduryje – jos veide visuomet nušvinta nuoširdi šypsena. Norisi ją užkalbinti ne apie darbus, o tiesiog pasikalbėti apie orą, pievą už lango, lietų ar šiaip paklausti, kokią arbatą ji mėgsta.

Norėdama ilgiau pasimėgauti jos giedra nuotaika, pakviečiau pasikalbėti prie pieno stiklinės.

  • Edita, ar pameni pirmą darbo dieną „Pienas LT“?

Labai gerai pamenu. Atėjau ir buvau pasodinta prie popierių krūvos. Pažiūrėjau į tą krūvą, atsidusau ir... ėmiau rūšiuoti. Gana greitai šį darbą perkandau, nes tai nebuvo man visiškai nauja profesija. Atėjau į šią įmonę ne kaip naujas žmogus, todėl man buvo nesudėtinga keisti pozicijas.

  • Kas tau labiausiai patinka dabartinėje darbo vietoje?

Šiuo metu – pats darbas. Jaučiuosi laiminga,  kad šioje įmonėje sutikau daug patyrusių ir vyresnių amžiumi vadovų, iš kurių sėmiausi išminties. Tarp kurių išskirčiau Juozą Šneiderį, kuriam ir dabar jaučiu pagarbą. Dabar matau daug jaunų specialistų ir vadovų, kurie mane moko stiprybės ir veržlumo.

Man labiau tinka su žmonėmis – čia daugiau judesio ir emocijų. Ir nesvarbu, ar jos teigiamos, ar neigiamos. Tiesiog, man reikia darbe  bendravimo,  emocijų ir iššūkių, kuriuos stengiesi įveikti.

Iki darbo logistikos skyriuje „Pienas LT“ dirbau įvairius darbus. Ankstesnis gamybos vadovas, pakvietęs mane dirbti į šią įmonę, pradžiai pasiūlė padėti buhalterei daryti apskaitą. Greitai atsidarėme gamyklą. Mane paskyrė pieno priėmimo operatore. Darbas man labai patiko ir teikė malonumą. Vėliau pasiūlė dirbti gamybos apskaitoje. Va čia tai buvo tikra katorga – skaičiukai, popieriai man buvo neįdomu ir nemiela. Vėliau atsirado vieta logistikoje – į šį skyrių mielai perėjau.

Gamyklai pastatyti reikia ir daug jėgų, ir investicijų. Atėjau čia, kai dar nieko nebuvo. Viskas buvo įrengta mano akyse. Patys galvojome kai pagerinti surinkimą, kaip padaryti darbą patogesnį. Pradžia buvo nelengva - dirbom daug, buvo ir naktų nemiegotų. Visi dėjom daug pastangų, kad įmonė kuo greičiau įsivažiuotų. Žiūrint, kaip praėjus metams dabar vyksta darbai, tai net malonu dirbti.

  • Iš kur tavo noras bendrauti su žmonėmis? Juk daugelį tai vargina.

Nė nežinau, nes vaikystėje nebuvau lyderė. Man pats darbo pobūdis patinka. Gal dėl to, kad dirbu su vyrais, todėl viskas lengviau ir aiškiau? Vyrai kitaip reaguoja į darbą su moterimis. Ankstesnėje darbovietėje naktimis moterys visai nedirbdavo, todėl įpratau būti vyrų apsupta.

  • Prašom atleisti už banalų klausimą. Ar nesunku bendrauti su tiek daug vairuotojų – juk jie visi tokie skirtingi amžiumi, patirtimi, charakteriais?  

Pieno pramonėje aš ne naujokė – iki „Pienas LT“ 10 metų dirbau kitoje pieno perdirbimo įmonėje. Dirbau tik naktinę pamainą. Darbas ten buvo panašus kaip dabar – prižiūrėdavau pakrovimus į parduotuves, koordinuodavau veiklą su vairuotojais, vadovavau sandėlininkams arba tiesiog išklausydavau vairuotojus. Po 10 metų supratau, kad reikia kažką keisti. Šiandien jaučiuosi, kad esu teisingose rogėse.

  • Pastebėjau jūsų skyriaus darbuotojų, kurių absoliučią daugumą sudaro vyrai, pagarbą tau. Suprantu, kad turėčiau šį klausimą užduoti jiems, tačiau man smalsu ir tavo vertinimas, už ką jie tave gerbia?

Tokį pat požiūrį į save jutau ir ankstesnėje darbovietėje. Pamenu, kai pirmaisiais mano darbo metais man pasiūlė užimti pamainos viršininkės pareigas, nors iki tol dirbau paprasta sandėlininke. Kitas pamainos viršininkas – jis buvo išdirbęs toje įmonėje jau 5 metus - sužinojęs, kad pretenduoju į tokią vietą, manęs paklausė: „Ir ką gi tu esi, mergaite, baigusi, kad pretenduoji į šitą vietą?“ Atsakiau jam, kad buvau baigusi veterinarijos akademiją ir maisto technologiją. „Nesitikėjau“, - tiek teištarė ir daugiau klausimų nebeuždavinėjo. 

Šioje įmonėje manęs kolegos neišskiria ir bendrauja kaip su lygiaverte. Taip ir aš pati jaučiuosi su jais bendraudama. Žinoma, pagarbą riekia užsitarnauti. Manau, kad man pavyko, nes nesu smulkmeniška.

  • Kaip paaiškini vaikams, kur dirbi: žemės ūkio kooperatyve ar gamykloje?

Anksčiau sakydavau, kad žemės ūkio kooperatyve, dabar – gamykloje logistikos skyriuje. Tačiau ir žemės ūkis man visuomet artimas. Nuolat skaitau apie žemės ūkį . „Mano ūkis“ yra mano mylimiausias žurnalas ir portalas.

-              Ar daug bendrauji su ūkininkais? Ar sunku su jais susitarti?

Esame partneriai – jie  man skambina, tariamės dėl grafikų. Stebiuosi, kad jie turi atsakymus į beveik visus klausimus, siūlo sprendimus. Ūkininkai  visuomet turi savo nuomonę. Vyresni nei 40 – ies išsiskiria kitokiu požiūriu į gyvenimą. Šiomis dienomis, kai viskas plečiasi ir auga, jie stengiasi susikurti savo komforto zonas. Manau, kad jiems taip patogiau. Nuostabu, kiek daug patirties turi, gali daug ką padaryti. Nors pastebiu, kad jiems sunku keistis. Visi mes norime finansinio stabilumo, tačiau turime prisitaikyti prie šiandienos realijų ir suprasti, kad pastovumo bus vis mažiau.

Mačiau, kaip vargo mano tėvai, todėl suprantu, kad smulkiems ūkiams išsilaikyti labai sunku. Mano tėvai niekada nenorėjo, kad likčiau žemės ūkyje ir kaime. Tačiau jie norėjo ir mane įtikino baigti mokslus ir dirbti maisto pramonėje.

  • Koks bus kooperatyvas „Pienas LT“ po 10 metų?

Tikiu, kad gamykla bus stabili ir klestės. Kooperatyvą man sunkiau įsivaizduoti. Kooperacija yra jauniems.

Jau supratome visi – ir ūkininkai, ir darbuotojai, kad pieno rinka yra gana slidus dalykas. Deja, vyresni jau nebemato perspektyvos modernizuoti ir investuoti į ūkius. Jaunoji karta ar gali perimti iš tėvų ūkius, gauti paramą, todėl turi šviesesnę ateitį. Be to, jų požiūris kitas – keli kaimynai gali net bendrą šaldytuvą pasistatyti.

  • Ką palinkėtum mūsų bendruomenei dešimtmečio proga?

Vieningo, draugiško ir su minimalia kaita kolektyvo. Vieningas – tai reiškia, kad neslapukaujantis, gyvenantis tarsi šeima. Tokiame kolektyve sulimpi, susigyveni, atsiranda šeimos ryšys. Tokį kolektyvą matau dabar, todėl ir sakiau, kad šiuo metu esu savo rogėse.





© 2014 UAB "PIENAS LT"