Pokalbis prie pieno stiklinės. Vytautas Mišeikis: „Vieni ūkininkai investuoja į kojinių fabriką, o verslūs - į „Pienas LT“

Valdybos narys Vytautas Mišeikis nuo pat pažinties pradžios man keldavo smalsumą. Jaunas, stilingai apsirengęs, santūrus net karščiausiose diskusijose. Kai kolegos papasakojo apie man mistiškai skambantį „melžimo robotą“, kurį Vytautas instaliavo savo nedideliame ūkyje, norėjau daugiau apie jį sužinoti.

Į svečius pas Mišeikius nebuvo lengva įsiprašyti. Vytautas mielai sutiko pakviesti puodeliui kavos, tačiau  laiką vis pavėlindavo. Priežastimi – vizitai ir komandiruotės į užsienį – patikėjau tik po pokalbio prie pieno stiklinės.  

Į dabartinius namus, kurie iš lauko primena atokią sodybą, o viduje – dvarelį su stilingu tradiciniu skandinavišku dizainu, Vytautas su šeima atsikėlė prieš metus. Padėjęs verstis žemės ūkiu prieš penkerius metus, iki tol jis važinėdavo į ūkį Pagėgių rajone iš Klaipėdos.

• Ar nesijaučiate vieniši šioje aplinkoje? 

Mus ši aplinka pakerėjo – nė nepastebėjome, kaip prabėgo metai nuo įsikūrimo šioje sodyboje. Užaugau šiuose kraštuose. Mokiausi Šilutėje, vėliau studijavau Klaipėdoje.

Gal kitam galvon nešautų apsigyventi su mažais vaikais tokioje atokioje vietoje – užtrunka vaikus vežioti į būrelius, mokyklas. Vis dėlto, mudu su žmona kruopščiai paskaičiavome, ką paaukosime ir ką laimėsime gyvendami čia. Nusvėrė pranašumų sąrašas. Jis atperka visus rūpesčius su kaupu – gyventi tokiame gamtos prieglobstyje yra tikra palaima. 

Gal kiek nepatogus privažiavimas iki namų. Kelią nuolat pagadina bebras - jo kaimynystė kelia rūpesčių. Ir nors esu medžiotojas, bet bebrui nieko negaliu padaryti – ne mano medžioklės plotai.

• Pakalbėkime apie ūkininko ir tavo įvaizdį. Esi ne tik jaunas, bet ir stilingas – prašom atleisti už asmeniškumą. Toks jau tas moters miestietės būdas  – sutikti pagal rūbą, o išlydėti pagal protą. Kaip tau tai pavyksta?  

Deja, ūkininko įvaizdis visuomenėje vis dar prastas. Jį vaizduoja vis dar kaip bobutę su kaniuke ar diedą su šakėm rankose. Tuos  stereotipus stiprina žiniasklaida, o mūsų sąmonėje jie presuojasi ir paveikia nuomones. Tačiau tikrasis pieno gamintojas yra verslininkas, kuris mėgaujasi gyvenimu ir mėgsta savo darbą.

Per 5 metus pastebėjau, kad dauguma ūkininkų neranda balanso tarp asmeninio gyvenimo, šeimos ir darbo. Daugiau energijos jie skiria ūkiui ir problemoms spręsti.

Aš įsitikinęs, kad svarbiau išmokti subalansuoti ūkį, verslą, darbą ir asmeninį gyvenimą. Pamenu save pradžioje, ypač šienapjūtėse. Grįždavau namo ir galvodavau, kaip rytoj padarysiu tą ar aną. Ilgainiui  išmokau atsiriboti – jei šiuo metu nieko negali pakeisti, vadinasi, neverta galvos užkimšti rūpesčiu. Net jei būdamas vietoje neįveiki problemos, taip pat neverta nervintis. Reikia ieškoti sprendimų, o ne nervuotis. Galiausiai man tai pavyko įsisavinti.

Man patinka vertinti situacijas, ieškoti klaidų ir sprendimų. Tai padeda ir verslą valdyti, ir ūkyje tvarkytis. Svarbu išsiaiškinti ir susikalbėti su savimi.

• Tai modernus požiūris į save, į tapatybę. Save labiau laikai verslininku ar ūkininku? Ar įmanoma atskirti šias dvi veiklos kategorijas?

Labiau verslininku. Verslą suvokiu kaip pajamų šaltinį ir savirealizaciją. Man tokiu pajamų šaltiniu yra mano ūkis. Tačiau mano verslas man nėra gyvenimo būdas. Gyvenimo būdas yra pomėgiai, hobiai.

Mano galva, svarbu dirbti tokį darbą, apie kurį išmanai ir gali greičiau jį atlikti.  Kiekvienas turi save realizuoti ten, kur sukurs didžiausią pridėtine vertę. Man tai primena namų terasos gamybą. Dabar čia gražu ir jauku. Nors ją įrenginėti man patiko, profesionalų darbas būtų daug efektyvesnis.

• Ar save vertini kaip sėkmingą verslininką?

Gana sėkmingu. Beveik visos mano idėjos, projektai, planai įsigyvendina anksčiau nei planavau. Aišku, daug dar liko padaryti.

Labiausiai nepatinka, kad ūkininko gyvenimą taip stipriai lemia politika, kuriai šiandien labai trūksta ilgalaikiškumo. Kuri idėjas ir planuoji 5 – 10 metų laikotarpiui, tačiau netikėti politiniai sprendimai nubloškia į priešingą pusę. Tuomet esi priverstas reaguoti greitai, netgi keisti strategiją.

• Kas paskatino tave iš miesto grįžti į gimtinę ir pasirinkti ūkininkavimo verslą? 

Ūkį perėmiau iš sergančio tėvo. Tuomet su žmona gyvenome Klaipėdoje. Turėjome rinktis – arba leisti ūkį parduoti, arba perimti ir valdyti patys.

Pasitarėme, kad ūkis galėtų tapti šeimos verslu, jei jį atnaujinsime. Pažadėjau žmonai, jei ji sutiktų persikelti į kaimą, kad po 5 metų ūkis taps tokiu verslu, kuriam mūsų tiesioginio įsikišimo reikės labai nedaug.

Apsisprendęs turėjau daug papildomai mokytis finansų, verslo valdymo. Ankstesnio lygio ūkį pavyko rekonstruoti, optimizuoti procesus. Didžiuojuosi, kad mokymosi rezultatai šiandien jau atneša naudą. 

Šiandien mano ūkis orientuotas į plėtrą ir efektyvinimą. Valdome automatizuotą ūkį su melžimo, veršelių girdymo robotais. Per 5 metus gimė dar daugiau idėjų, planų.

Galvoje sukasi didelis projektas, nors pavertęs idėjas skaičiais matau, kad atsiperkamumas ganėtinai ilgas, lyginant su kitomis verslo galimybėmis. Kitame versle pridėtinę vertę įmanoma gauti greičiau. Tuo tarpu, pasižiūriu į kitus intensyviai investuojančius ir besiplečiančius ūkininkus ir optimizmas išauga. O tada vėl paskaičiuoju ir vėl stabteliu.

Pažįstu daug sėkmingų skirtingų dydžių ūkių. Stebiu, kaip stipriai skiriasi jų prioritetai. Mano prioritetai iki šiol buvo orientuoti į ekonomiką, kokybę ir našumą. Infrastruktūrai ir interjerui dar neatėjo laikas.

Dabar pradėti kurti gyvulininkystės ūkį nuo nulio labai sudėtinga. Verta pradėti planuoti tik tuomet, jei turi žemės. Tačiau rinkoje žemės kaina itin aukšta ir pradedančiajam sunkiai pasiekiama, o valstybinės žemės fondas jau tuščias. Planuojant 100 karvių ūkį, reikia turėti bent  150 ha žemės.  Verslo požiūriu tai sudėtinga.

• Į kokius pavyzdžius lygiuojiesi?

Lietuvos ūkiai, į kuriuos galėčiau lygiuotis, yra labai dideli. Jų strategija – plėtra, tačiau veikloje pasigendu efektyvumo ir inovatyvumo. Tikiu, kad ir nedideli ūkiai gali dirbti efektyviai, optimizavę procesus ir diversifikavę veiklą. Todėl daugiausia stebiu ir vertinu pieno ūkius užsienyje.

Kartą Vokietijoje susipažinau su ūkininku, kuris iš 100 karvių biodinaminio ūkio yra išspaudęs viską, kas įmanoma. Iš mėšlo ir srutų gamina biodujas, iš jų – elektrą, šilumą. Dalis kaimelio gyventojų, vietinė lentpjūvė naudoja šio ūkio elektrą ir šildymą. Jo šeimininkas taip pat neblogai balansuoja savo laiką tarp ūkio, šeimos ir hobių. Mudu su šeimininku turime panašių pomėgių, jo idėjos ir planai man taip pat artimi.  

Tikiu, kad ir Lietuvoje surasčiau bendraminčių, tačiau dėl laiko trūkumo negaliu aktyviau dalyvauti ūkininkų sąjungose. Šiuo metu mano prioritetai yra šeima, verslas ir „Pienas LT“.  

• Daugeliui jaunų ūkininkų gyvenimo principas mažai dirbti ir iš ūkio gauti daug pridėtinės vertės, atrodytų patraukliai. Vis dėlto, dirbi daug, tačiau skiriasi supratimas apie darbo pobūdį. Dažnai matau tave telefone stebintį kreives ir grafikus. Ar taip valdai savo automatizuotą ūkį? Kiek procentų ūkininkų turi tokią valdymo sistemą?

Mano ūkyje įdiegta automatizuota sistema įgalina telefone stebėti ūkio situaciją realiu laiku. Ta yra inovatyvus įrenginys, reikalaujantis daug profesionalumo.

Kiek ūkininkų yra įsidiegę šią sistemą, nežinau. Iš pažintinių vizitų į ūkius supratau, kad retas kuris įsisavinęs ir tinkamai naudoja šią sistemą ir gauna naudos.  

Įsidiegti inovatyvią sistemą dar nereiškia, kad ji atneš vertę ir finansinės naudos. Mane stebina ūkininkų priešiškumas automatizavimui. Ko bepaklausi, atsakys, kad robotai daugiau pridaro bėdų. Apgailestauti belieka, kad tie ūkiai, kurie juos įsidiegė, nenaudoja tinkamai, todėl jiems nepavyksta padidinti efektyvumą.

Kita vertus, šios sistemos sutrikimai valandai ar dviem iš tiesų sutrikdo karvės ritmą. O juk karvė yra labai protingas gyvulys. Jei sutrinka melžimo grafikas, ji greitai prisitaiko prie naujo. Todėl šią automatizuotą sistemą reikia puoselėti, profesionaliai valdyti.

• Visose srityse norint pasiekti aukštų rezultatų reikia daug dirbti. Sistemos gali padėti, tačiau atsakomybė už rezultatą priklauso pačiam vadovui. Gandai apie nekokybiškus robotus primena seną posakį: „Prastam šokėjui ir grindys trukdo“.  

Automatizuotą sistemą arba vadinamuosius robotus rinkausi ilgai ir kruopščiai.  Investicija pernelyg didelė ir ilgalaikė. Apsilankiau Švedijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos robotizuotose ūkiuose. Dar nedaug ūkininkų yra įsigilinę į sistemą. Net per parodomuosius vizitus dažniausiai už ūkininką į klausimus atsakinėdavo kompanijos darbuotojas. Man tai nepriimtina, nes atskleidžia vartotojo neprofesionalumą.   

• Kokį tave mato bendruomenėje? Ar skleidi kooperacijos idėjas savo aplinkoje?

Savo bendruomenėje susitarimais ir sutartimis  jau pasiekėme su kaimynais aukštesnių santykių, kuriuos galėčiau pavadinti kooperacija. Vardan didesnio pasitikėjimo dėl paslaugų pasirašome sutartis, metų pabaigoje suvedame balansą. Tokie santykiai pasiteisino – dalinamės ir padedame vienas kitam ne kaip kaimynai, bet kaip verslininkai.

Iš pradžių buvo sunku. Tačiau po truputį, po ilgų pokalbių  ir pasitarimų pats ėmiau kurti naujus santykius tarp kaimynų. Ilgainiui patikėjo manim ir mano pasiūlyta sistema. Supratome, kad naudą gavome visi.

• Ar tiki, kad kooperacijos proveržis jau arti?

Pasikeis kartos ir kooperacija tikrai progresuos. Kol kas nenoras kooperuotis atsiliepia pačių ūkių produktyvumui ir ūkininkų gerbūviui. Dar trūksta ir išmanymo, ir noro mokytis. Lengviau būna skųstis, kai nepavyksta. Svarbu pakeisti požiūrį, kad viską daryti reikia patiems.

Neišvengiamai po 30 metų vyraus tik stambūs ir itin efektyviai dirbantys ūkiai. Pasikeis požiūris į ūkininkavimą ir jis taps  tokiu pat verslu kaip ir vis kiti.

• „Pienas LT“ valdyboje esi metus. Į kooperatyvą įstojai prieš dvejus. Kodėl ilgamečiai nariai tavim patikėjo? Ar dėl to, kad esi jaunas ir perspektyvus?

Dar iki rinkimų pernai gerą pusmetį vis dažniau svečio teisėmis dalyvaudavau valdybos posėdžiuose. Supratau, kad galiu pasiūlyti idėjų, galiu būti naudingas.

Mūsų kooperatyvas yra unikalus, nes turi du veiklos polius – pieno ūkius ir pieno perdirbimo gamyklą. Kadangi valdybai reikia suderinti šiuos du polius,  sprendimus priimti yra sudėtinga. 

Mano svarbiausias tikslas - pasiekti, kad „Pienas LT“ taptų pelninga ir nešanti naudą nariams perdirbimo įmonė. Valdyboje priimdamas sprendimus vadovaujuosi verslo logika, bendrystės idėja.

• Ar sunku atsakyti už visą kooperatyvą?

Kai visus sprendimus priimi sąžiningai ir sieki vieno tikslo – pelningos, visiems nariams vienodai nešančios naudą ir perspektyvios perdirbimo įmonės „Pienas LT“ -  nesunku.

Kartais suabejoju, ar viską padariau iki galo.  Tuomet analizuoju situaciją, vertinu sprendimus, svarstau, ką glėjau padaryti geriau, galiausiai - kurioje vietoje suklydau? Tai ugdo savikritiką, skatina tobulėti.

Kooperatyvas – verslas, ne politika, todėl stengiuosi nedalinti pažadų, kad nesukelčiau neišpildomų lūkesčių. Politika - ne man. Žadėti, o neįvykdžius raudonuoti – ne mano būdui. Esu verslininkas, todėl pradedu nuo tikslų, po to susidėlioju taktiką ir pereinu prie įgyvendinimo.  

• Ar gali apibūdinti „ Pienas LT“ nario portretą?  Ar kada nors mėginai įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų kooperatyvas po 10 metų?

Tinkamiausia vieta piešti tokiam portretui yra mūsų kooperatyvo visuotiniai susirinkimai. Mūsų narys yra verslesnis nei vidutinis ūkininkas, labiau žiūri į priekį.

Vidutinis ūkininkas anuomet  netikėjo, kad investicijos gali duoti  pridėtinę vertę. „Pienas LT“ nariais tapo tie, kurie planavo ateitį. Mūsų nariai yra aukštesnio mentaliteto, didesni optimistai, mąstantys, planuojantys ir verslūs. Nors požiūriai į verslumą kartais dėl amžiaus skiriasi, tačiau mums visiems būdingi solidumas, racionalumas, konkretumas.

Verslumas - tai mūsų investicijos. Investicijų krepšelis į „Pienas LT“ atskleidžia mūsų narių kompetencijas. Vieni investuoja į kojinių fabriką, o verslūs ūkininkai - į „Pienas LT“.

Nežinau, kas ūkininkams buvo žadama prieš 10 metų – nuo to priklauso jų portretas šiandien. Ar jie pikti, ar geranoriški – negalėčiau pasakyti. Nenorėčiau tikėti, jog nariams buvo dalinami nepagrįsti pažadai. Tačiau dažnai taip nutinka, jog skirtingai interpretuodami susikuriame netinkamus  lūkesčius.

Bendraudamas su nariais, suprantu, kad 10 metų kooperatyve yra ilgas laikas. Ilgamečiams nariams gali būti sudėtinga laukti geresnių laikų, ypač jei lūkesčiai buvo skirtingi. Kai kurie jaučia nuovargį. Aš įstojęs prieš 2 metus kantrybės turiu daug. Matau šio verslo perspektyvą ir tikiu, kad išvystysime gerą  projektą.  

• Kur bus kooperatyvas po 10 metų?

Mes padarysime proveržį, nors konkurentai to nelinki. Mūsų prekės ženklo esmė - išvysčiusių technologijų inovatyvi įmonė. Svarbu, kad mes patys patikėtume savimi, daugiau gilintumėmės į mūsų verslą ir kuo geriau suprastume, kaip jis veikia.  Juk  „Pienas LT“ yra kiekvieno mūsų nuosavybė, kurią turime valdyti kaip savo ūkius, tik komandoje su kitais profesionalais.  

Rizikos ir iššūkiai, verslo galimybės ir kompetencijos – šis balansas mums davė gerą rezultatą. Versle esu linkęs rizikuoti, todėl tikiu, kad kaip bet kuris planuojantis ir atsakingas verslas, eisime į priekį.