Apie mus rašo „Mano ūkis“. Gimę ūkininkais

Lietuvos kaimas taip lengvai nepasiduos. Tokia pirmoji mintis ateina į galvą, apsilankius pas ūkininkus Arūną ir Reginą Kubiliūnus. Be galo darbšti aukštaičių šeima turi dviejų krypčių gyvulininkystės ūkį, daug veiklos ir jaučia didžiulį gyvenimo džiaugsmą.

Melžiamų karvių ir mėsinių galvijų ūkis Tarvydžiuose (Utenos r.) sukurtas savo rankomis ir su ES parama. Tik patys Kubiliūnai sukūrė savo asmeninę laimę – užaugino keturis vaikus, kuriems gyvenimas kaime atrodo vertybė. Išpuoselėjo, atnaujino Reginos tėvų sodybą, išsaugojo autentiškus jų namus – su langinėmis ir originaliomis, spalvingais medžio raižiniais dekoruotomis durimis. Kiekviename žingsnyje galima pajusti – čia viskas daroma su meile.

Jų gyvenimo saulę šiek tiek temdo tik mažų pieno kainų debesis, bet kai ūkis mišrus, tai yra kuo spragas užkamšyti. „Taip ir pragyvename iš nuostolių“, – juokauja geros nuotaikos niekada nestokojantys Regina ir Arūnas.

Dviejų krypčių ūkis

Į Kubiliūnų kiemą užsukusius svečius visada pirmoji pasitinka pro tvarto langą besidairanti kumelė Snaigė – tai dukters Monikos žirgas. „Kai pamatysite dešinėje gyvą paveikslą, tai ir bus mūsų sodyba“, – tokią nuorodą iš anksto pateikia R. Kubiliūnienė.

Reginos ir Arūno ūkiui tiek pat metų, kiek ir jų santuokai – 25-eri. Vestuvių proga abiejų tėvai padovanojo dvi karves, du paršus ir du triušius – tai ir buvo visko pradžia. „Kai visi statė namus, mes statėme tvartą. Daug kas stebėjosi mumis“, – šypsosi Regina. Tokie buvo jaunos šeimos prioritetai. Dabar ūkyje yra 28 melžiamos karvės, 7 telyčios ir per 40 mėsinių galvijų, kurių netrukus bus daugiau kaip 60 – žindenės tuoj veršiuosis. Ganykliniu laikotarpiu ūkyje būna apie 100 galvijų.

Mišrus ūkis šių dienų sąlygomis – didelis privalumas. Dabar pajamos už mėsinius galvijus kompensuoja pienininkystės nuostolius ir ūkis, pasak Kubiliūnų, yra rentabilus. Ir už pieną nuolat gaunamos pajamos, nors ir kuklios, labai praverčia kasdienėms reikmėms, nes už buliukus pinigai sąskaitą papildo gerokai rečiau.

„Žemės čia nederlingos, užsiimti augalininkyste nėra prasmės. Mums tinka tik gyvulininkystė, todėl šalia pieno pradėjome plėtoti ir mėsinių galvijų ūkį“, – pradžią prisimena A. Kubiliūnas. Penimų galvijų visada kelis turėjo – netinkamas pienui karves sėklino mėsinių galvijų sperma. Vėliau pradėjo didinti ir gryninti bandą, sėklindami ir pirmos kartos mišrūnes žindenes daugiausia šarolė, taip pat angusų bulių sperma. Tad kol kas bandoje dominuoja mišrūnai, bet keli galvijai jau yra grynaveisliai šarolė. O šiemet nusipirko ir grynaveislį angusų bulių – nutarė daugiau dėmesio skirti šiai veislei.

Pienas – išskirtinės kokybės

Piendavių skaičius ūkyje svyruoja nuo 22 iki 30. Karvės holšteinizuotos, dalis jau išgrynintos iki tikrų holšteinių. Vidutinis primilžis – iki 8 t pieno per metus, o jo kokybė išskirtinė – žiemą riebumas siekia 5,7 proc., vasarą – gerokai daugiau negu 4 proc., o baltymingumas – 3,7–3,9 procento. Regina didžiuojasi: „Mūsų pienas idealus. Ir nesistengiame iš karvių dar daugiau išspausti – neduodame priedų, išskyrus druskos laižalų ganykliniu laikotarpiu. Labiausiai pieno kiekį didina anksti ir laiku nupjauta žolė.“

Didesniam produktyvumui įtakos turi ir dažnas šėrimas, todėl Arūnas karves šeria 3–4 kartus per dieną. Pagrindinis raciono komponentas – labai geros kokybės šienainis, energijos poreikiui užtikrinti karvėms dar duoda kombinuotųjų pašarų. Anksčiau Kubiliūnai juos gamino patys, bet paaiškėjo, kad tokiam gyvulių kiekiui labiau apsimoka pirkti negu patiems gaminti, be to, išsaugoti kokybę ilgesnį laiką nelengva. Jeigu turi, dar duoda savų traiškytų grūdų.

Karvių sveikatingumas geras, jos ūkyje gyvena vidutiniškai 7 laktacijas, bet yra ir tokių, kurioms 10 ir daugiau metų. „Jeigu gyvulys sveikas, neturi jokių kojų, nagų problemų, duoda pieno, kodėl jo nelaikyti“, – Regina niekada neskuba brokuoti karvių.

Kubiliūnai nuo pat pradžių yra „Pienas LT“ kooperatyvo nariai. Šia ūkininkų pieno perdirbimo įmone jie nesiskundžia – pieno tyrimų rezultatai, atliekami iš kiekvienos siuntos, realūs, tikslūs, niekada nekelia abejonių. „Anksčiau, kai pieną priduodavome kitai perdirbimo įmonei, būdavo vienos problemos, negalėjau ramiai miegoti. Perėjus į „Pienas LT“, visos problemos baigėsi. Kartą rado bakterijų per daug, tai žinojau, kad tikrai turiu ieškoti priežasties ir radau – per mažus koštuvus nusipirkau“, – sako R. Kubiliūnienė.

Nemažai dėmesio ji skiria genetikai. Spermą renkasi pagal tai, kokių savybių reikia konkrečiai karvei. Jeigu ji pieno ūkyje neperspektyvi, sėklina su mėsinių sperma – belgų mėlynųjų mišrūnus veršelius parduoda mėnesio laiko, jie turi paklausą. Bandai atnaujinti reikia ir telyčių, o jų pastaruoju metu atvedama mažiau negu buliukų, todėl Regina sako, kad tikriausiai teks išbandyti ir seksuotą spermą.

Pieno ūkis šiuo metu yra nuostolingas, todėl apie jo plėtrą nėra kalbos, prie pat namų esantis tvartas jau užpildytas. Tačiau Regina net nesvarsto minties atsisakyti karvių: „Mes labai mylime savo karves, vadiname jas vardais, jos padėjo mums vaikus užauginti ir išmokslinti. Karvės ilgus metus buvo šeimos pragyvenimo šaltinis ir visas mūsų turtas. Ir jeigu net nebūtume saistomi įsipareigojimų, nesutikčiau atsisakyti karvių – juk tai ilgus metus mūsų pačių kurtas ūkis, pačių užauginta banda... Kol turiu sveikatos, niekas iš manęs karvių neatims.“

Neseniai ji pardavė kaimynei 10 metų karvę – buvo pirkę ją iš tokios močiutės, kuri mirdama dukters prašė karvutės neparduoti mėsai, tik geriems žmonėms. Tai ir Regina pardavė ją gerai moteriai – pigiai, bet kad ta karvutė galėtų gyventi.

Ūkį modernizavo su ES parama

 Ūkininkai samdomų darbuotojų neturi. Arūnas šeria gyvulius, o Regina pati melžia – kas rytą ir vakarą, diena iš dienos. Ūkyje sumontuota „DeLaval“ pieno linija. „Na, užtrunku po dvi tris valandas, kiek daugiau, kai būna sanitarinė valymo diena, bet mano diena ilga – anksti keliuosi, tai ir laiko turiu“, – ūkininkė nesureikšmina to, kad neturi melžėjos. Samdytų ją, bet kaime, sako, nėra norinčių dirbti, net menkiausiam darbui žmogaus negali pasisamdyti. Taip ir melžia pati visą laiką, o kai reikia, padeda vaikai.

Tačiau ji tikina, kad kasdienis melžimas suteikia ir išskirtinių galimybių: „Matau tekančią saulę, matau besileidžiančią – visi saulėtekiai ir saulėlydžiai yra mano. Stebiu elnius, paukščius – kol dar buvo nedirbamų žemių, ir tetervinais grožėdavausi.“ Arūnas išduoda, kad Regina, kol karvės melžiamos, net ir knygas skaito.

Ant Arūno pečių gula visi kiti ūkio darbai – šėrimas, gyvulių ir viso ūkio priežiūra, pašarų gamyba. Žemės dirba apie 180 ha, iš kurios beveik du trečdaliai – nuosava. Didžioji dalis skirta pievoms ir ganykloms, jas kasmet atnaujina. Apie 30 ha sėja grūdinių kultūrų: avižas, vasarinius kviečius ir miežius. Kai apylinkėse tiesiog siautėjusius šernus išguldė afrikinis kiaulių maras, vėl žada sėti ir žieminius javus. Anksčiau šernai visus Kubiliūnų laukus išknisdavo. „Sėjome ir kukurūzų, bet kai kartą radome pliką hektaro dydžio lauką, nutarėme daugiau šernams tokių puotų nekelti“, – sako A. Kubiliūnas.

Pernai dėl įmirkusių laukų jis nukūlė tik 6 ha avižų, o visas kitas derlius liko laukuose „paukščiams ir žvėreliams“. Ir apie jokią sėją rudenį nebuvo nė kalbos, į ganyklas karvių melžti su traktoriumi reikėjo važiuoti. Pasak Arūno, jų apylinkėse labai šlapios dirvos, jas būtina melioruoti, todėl penki susikooperavę ūkininkai įkūrė asociaciją – bent po 20 ha nusimelioruos.

„Jeigu ne ES parama, nežinau, koks mūsų ūkis būtų, kažin, ar būtume prasigyvenę“, – svarsto Tarvydžių ūkininkas. Iš 2007-2013 m. KPP Nitratų direktyvos projekto įrengė pieno liniją, pirko šaldytuvus, technikos, iš Ūkio modernizavimo – traktorių, ritinių vyniotuvą, šienapjovę. Iš dabartinio finansinio laikotarpio paramos antrą kartą modernizavo ūkį – įsigijo gyvulių vežimo priekabą, plūgą, krautuvą, grėblį. Kai ką pirko ir savo lėšomis, tačiau Arūnas įsitikinęs, kad Lietuvos gamtinėmis sąlygomis pašarų ruošimo techniką reikia turėti savo, ypač kai dažnai kiekviena diena ir valanda būna aukso vertės.

Kepa duoną, augina mėtas, gamina saldainius

Iš 8 vaikų šeimos kilusi Regina turi tiek įvairių pomėgių ir idėjų, papildomos veiklos, kad galima tik stebėtis, kaip ji viską suspėja. Negana pulko vištų, kalakutų, ančių, 15 metų amžiaus Žąsino Moliūgo, visų buities darbų, ji siuva, mezga, kepa duoną, gamina savo kūrybos vaisinius saldainius, augina 19 rūšių mėtas ir dar aktyviai dalyvauja Kaniūkų bendruomenės veikloje. Anksčiau netgi pati projektus ES paramai gauti sėkmingai rašė, dabar šį darbą jau patikėjusi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai.

Svečius Regina ir Arūnas sutinka su savo duona ir druska – mėtų, cukraus ir citrinų mišiniu, į kurį reikia padažyti obuolį. Iš obuolių ji gamina labai daug darbo reikalaujančius traškius saldainius „Reginos tikri skanukai“ su įvairiomis uogomis ir sėklomis. Su savo produktais: saldainiais, duona, – ji atstovauja Kaniūkų bendruomenei. „Čia mano kūryba, pomėgis, pinigų iš to neuždirbu“, – šypsosi Regina. Saldainių idėja jai gimė prieš dvejus metus, svarstant, ką daryti su sodo obuoliais ir uogomis. Iš pradžių darė guminukus, o dabar – obuolių trapučius.

Tikrą ruginę duoną Regina kepa tokią, kokią mama išmokė. Pagal išsilavinimą siuvėja, Regina nepamiršusi ir šio pomėgio, taip pat į rankas dažnai ima ir mezginį ar nėrinį. „Viską esu išbandžiusi, o ko nemoku – mokausi, pavyzdžiui, dekupuoti. Ką veiktum kaime be veiklos?“ – mintis tiesiog pagulėti po žydinčia alyva saulės atokaitoje jai net nekyla.

Mėtos, juokiasi Regina, dar viena jos istorija. Ji augina 19 rūšių mėtas, bet kadangi žino, kad jų yra daugiau kaip 30 rūšių, nusiraminti neketina. Iš dabar auginamų ji labiausiai vertina ananasinę, šokoladinę, žemuoginę, greipfrutinę, Maroko.

Paklausius Reginos kyla klausimas – o kiek gi valandų ji miega? Kai buvo jauna, sako, užtekdavo ir trijų. Užaugino 4 vaikus, nė karto vyro prie vaikų naktį nekėlusi. Dabar, paskaičiuoja abu su Arūnu, šviesiuoju sezono metu pamiega po 5 valandas – ir užtenka.

Vis dėlto organizmas jau pasiuntė šiai energiją spinduliuojančiai moteriai rimtą signalą – prieš 5 metus buvo sustojusi širdis. Kai širdis „užsiplakė“, viena namie buvusi Regina sugebėjo paskambinti seseriai, kuri ir iškvietė greitąją. Ligoninės priimamajame širdis sustojo, bet pagalba jau buvo vietoje. Visa šeima labai dėkinga ją išgelbėjusiems gydytojams. Ir vaikai, ir vyras dabar nuolat kartoja Reginai – jeigu jau organizmas stabdo, reikia sustoti. Bet jai poilsis – darže kapstytis su gandru pasikalbant, bet tik ne sėdėti be darbo. Vaikai – didžiausi pagalbininkai

Ūkininkavimo Arūnas ir Regina nevertina kaip sunkaus darbo. Tai gyvenimo būdas, teikiantis ir kasdienę duoną, ir net malonumą. „Kai manęs paklausia, kaip gyvenu, visada atsakau – geriau nei bet kuris lietuvis“, – sako Regina. Arūnas antrina žmonai: „Būna sunkesnių dienų, bet kam jų nebūna? O pats darbas ūkyje man tikrai nesunkus. Ir negali sakyti, kad darbas monotoniškas – kiekviena diena vis kitokia, nors darbo pobūdis ir panašus. Dirbame sau. Ir jeigu už pieną kaina būtų bent 10 centų didesnė, tai nieko daugiau netrūktų.“

Pernai abu išvažiavo atostogų – vestuvių metinių proga vaikai nupirko dovanų kelionę į Tatrus. Dabar jie jau gali tėvus pavaduoti, išleisti juos kartu po pasaulį pasidairyti. Keturi vaikai – didžiausia gyvenimo dovana. Vyriausiasis Šarūnas – jau baigęs atsinaujinančios energetikos studijas KTU, Kazimieras Vilniaus universitete studijuoja geografiją, Monika ten pat – bio logiją. Jauniausiasis Augustinas – dešimtokas, svajoja apie agronomiją ir ruošiasi bitininkauti. Tėvai patenkinti, kad vaikai moka visus ūkio darbus ir jiems nereikia sakyti, kur ką padaryti – patys viską mato. „Bet kai Šarūnas, išleidęs mus į Tatrus, kelias dienas pats melžė karves ir visą ūkį prižiūrėjo, pripažino nesitikėjęs, kad tiek daug darbo yra... O jam dar ir šienapjūtė išpuolė. Dirbo kartu su Monika. Puikiai susitvarkė ir apsisprendė, kad grįš gyventi ir dirbti į ūkį“, – tokiais sūnaus planais tėvai labai džiaugiasi. Šarūnas galvoja apie mėsinių galvijų ūkį – tuomet dar galėtų derinti ūkininkavimą su darbu, kol vien iš ūkio negalės išgyventi.

Regina ir Arūnas sutartinai teigia, kad jų vaikai gimę ūkininkais. Sunkaus darbo be našios technikos jie patyrė pakankamai, bet tai jų neatstūmė, nes tėvus matė visada besišypsančius. „Vaikus visur veždavomės kartu. Ir pasakas sekiau, ir dainas dainavau dirbdama, o jie ten pat laukuose ir užmigdavo. Ir tą laiką, šieno kvapą jie atsimena iki šiol su didžiausiu malonumu“, – pasakoja Regina.

Kubiliūnus labiausiai skaudina kalbos, kad toks pieno ūkis, kaip jų – neperspektyvus ir neturi galimybių išgyventi. Jie mano kitaip. „Mes esame tikras šeimos ūkis, tikri ūkininkai – ne vadovaujame žemės ūkio verslui, o patys ūkininkaujame. Nesame valstybei našta, iš ūkio išsimaitiname patys ir 4 vaikus užauginome, į mokslus ir į pasaulį išleidome. Jeigu kaime neliks tokių kaip mes, neliks ir paties kaimo“, – sutartinai kalba Regina ir Arūnas.

Ir jie nesureikšmina, kad nestabilumo visada bus – bus sunkesnių metų, bet bus ir geresnių. „Duobės per gyvenimą užsilygina. Dabar visko turime, reikia tik dirbti. O kai reikės, mūsų vaikai bus pasirengę perimti ūkį“, – šiltai žvelgdami vienas į kitą sako ūkininkai.

Dovilė Šimkevičienė

Autorės nuotr.

Skaitykite daugiau: http://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/2018/05/gime-ukininkais/