lt en de

Pokalbiai prie pieno stiklinės. Vilma Rumšienė: „Atsivesk kaimyną, gamink pieną sąžiningai ir būk ištikimas kooperacijai“

Vilma Rumšienė, pirmoji stebėtojų tarybos pirmininkė, yra įsitikinusi, kad su šiomis pareigomis puikiai susidorotų bet kuris kitas narys dirbtų ir stengtųsi taip pat kaip ir ji. Vilma dėkoja kooperatyvo nariams už pasitikėjimą, vis dėlto šių atsakingų pareigų nesureikšmina, nes ir toliau žada dirbti kooperatyvo bendruomenės labui. 

Energijos Vilmai pakanka ir šeima, ir ūkiu pasirūpinti.  Vyras Evaldas ir dukros pritaria ir palaiko Vilmos siekį aktyviai reikštis vietos bendruomenėje ir LVŽS veikloje.

„Gerbiu mūsų kooperatyvo narių pasirinkimą ir dėkoju už pasitikėjimą. Nors naujosios pareigos nesuteikia nei papildomų privilegijų, nei motyvacijos būti geresne, kaip visuomet, sieksiu dirbti sąžiningai. Vis dėlto, naująsias pareigas vykdysiu įgyvendindama aiškią programą“, - pradėjo mūsų pokalbį prie pieno stiklinės Vilma.  

- Koks svarbiausias tavo tikslas, kurio sieksi būdama stebėtojų tarybos pirmininke? Ar šalia tavo įtemptos darbotvarkės užteks laiko ir „Pienas LT“ reikalams?

Man svarbu, kad kooperatyvo narius vienytų bendri tikslai – kad kooperatyvas gyvuotų ir augtų, o bendruomenė būtų vieninga. Jau dabar manau, kad tereikia tiek nedaug pieno žaliavos trūkumui padengti. Pakaktų, jei mes, daugiau nei 200 narių, atsivestume bent po vieną narį. Taip raginu visas bendruomenes ir organizacijas, kurios nori augti. Tereikia atsivesti kaimyną ir mūsų bus dvigubai daugiau.

Kitas mano uždavinys – raginti ūkininkus dirbti sąžiningai. Mūsų pieno baltymų produktams reikia itin kokybiškos pieno žaliavos. Tiekdami gamyklai „Pienas LT“ kokybišką žaliavą, gausime daugiau finansinės naudos, kurios visi reikalaujame iš valdybos ir administracijos. 

Mano veiklos vietos bendruomenėje nė kiek nesumažėjo. Laiko pakaks ir joms, ir mūsų kooperatyvui, prie kurio sėmės noriu prisidėti kuo daugiau.

- Ką turėtų pažadėti  kooperatyvo nariai kitiems ūkininkams, kad prikviestų į „Pienas LT“? Kokią svarbiausią žinią turėtų perduoti kaimynu?

Žinutė paprasta – dirbi sau ir gauni pelną savo šeimai. Pasvarstykime, kas naudingiau parduos mano primelžtą pieną – aš pats ar mano kaimynas? Abejoju, ar kaimynas tikrai parduos brangiau nei aš pats. 

Mudu su Evaldu visuomet buvome kooperatyvo nariais - pradėjome dar nuo „Lietuviško pieno“. Tikiu, kad iš „Pienas LT“ išstosime paskutiniai.  Mūsų šeima supranta, kad būdami kooperatyvo nariais dirbame patys sau.

Ūkininkai patys turi norėti kooperuotis, būti kooperatyve, antraip jokiais pažadais jų  nepriviliosi. Deja, net kai kurie mūsų nariai dar neįsisąmonino, kad gamykla „Pienas LT“ yra jų nuosavybė. Keistai skamba jų reikalavimai valdybos pirmininkui ar nariams, generaliniam direktoriui mokėti aukštesnę supirkimo kainą. Raginčiau juos labiau įsigilinti į perdirbimo verslą ir suvokti, kad kainą diktuoja rinka.

-              Lietuvos ūkininkai pripažįsta, kad pasitiki „Pienas LT“ tyrimais, nes šis ŽŪK sąžiningai atsiskaito už pieną. Kodėl tuomet jie neprisijungia prie kooperatyvo?

Dvejojimas, neryžtingumas ir slapstymasis už svetimų nugarų - tai sovietinio mąstymo palikimas. Mus, ištikimus „Pienas LT“ narius, gerokai piktina, kad kai kurie nariai laikinai netiekia pieno mūsų gamyklai, tačiau iš kooperatyvo nesitraukia. Kurstydami likusius narius kovoti už aukštesnę pieno supirkimo kainą, jie laukia, kol kiti perdirbėjai juos persivilios. 

Bėgiodami paskui kelis centus nuo vieno perdirbėjo prie kito ūkininkai nori parodyti esą gudresni. Toks jų elgesys yra nepateisinamas – jie savanaudiškai naudojasi „Pienas LT“ pažadu mokėti rinkos kainas, tačiau patys kooperacijos palaikyti nenori.

Kita priežastis - „dar nuo ruso laikų“ išlikęs pasitikėjimas pieno perdirbėjais. Kai kurie ūkininkai mano, kad jos yra valstybinės įmonės, jų produktais prekiauja dideli prekybos tinklai, todėl niekuomet nebankrutuos.

Ne paskutinį  vaidmenį suvaidino nesąžininga žiniasklaida, pylusi purvą ant mūsų bendruomenės.  Gerai, kad bent jau FNTT išvadas paskelbėme.  

  • Turi daug skvarbių įžvalgų apie pieno gamybą ir ūkininkus. Ar galėtum pasidalinti nuomone, kodėl pieno gamintojai dejuoja dėl nesąžiningų pieno tyrimų, tačiau nesirenka sąžiningo partnerio?  

Dažnai manau, kad nevisiems reikia sąžiningų tyrimų. Gal tiems, kurie gamina nešvarų pieną? Visi pieno gamintojai Lietuvoje žino, kad mūsų kooperatyvui reikia tik kokybiško pieno, tačiau jį pagaminti yra sudėtinga. Nemažai ūkių  nepavyksta įstoti, patys išstoja arba net atsisako stoti į „Pienas LT“ dėl pernelyg didelio bakterijų ir somatų kiekio.  

Jei nori ūkį plėsti ir auginti daug karvių, kokybę pasiekti ir ją išlaikyti yra sunku. Jei planuoji gamini daug pieno,  turi planuoti daug išlaidų karvių gydymui. Tai priimtina ne kiekvienam ūkininkui. Dėl pernelyg aukštų „Pienas LT“ kokybės reikalavimų jiems naudingiau pieną tiekti kitiems perdirbėjams. Kam investuoti į karvių sveikatą ir kokybę, jei vis vien supirks.

Man visuomet pikta dėl nesąžiningų ūkininkų – savo šeimos jie sergančios karvės pienu negirdo. Tokį pieną jie atiduoda perdirbėjams, tačiau vengia „Pienas LT“.  

  • Ko tavyje daugiau - politikės, verslininkės ar ūkininkės?

Savo ūkį vystome verslo pagrindais dėl šeimos ir vaikų mokslų. Be to mudviem su Evaldu patinka dirbti ūkyje. Politika yra sudėtingesnė veikla. Pavargusi nuo jos einu veršiukų girdyti - jie manęs visuomet laukia, niekuomet nepriekaištauja.

  • Kaip atrodo tavo diena? Ar šeima spėja paskui tave?  

Keliamės 7 -ą ar 6,30 - reikalų  neforsuoju. Iš vakaro susidėlioju, su kuo ir kur susitiksiu. Žinau, kada susitinku dėl rinkimų, o kada karves sėklinsiu. Jei pamatau, kad pietums laiko nebelieka – tada „velniop“ braukiu iš kalendoriaus.

Beveik visą savaitę esu ant ratų. Jei kurią dieną nevažiuoju, tai mergaitės stveriasi už galvų: „Mam, niekur nevažiuoji? A tu pablūdai? Gal jau nebesi pirmininkė?“

Kai kada pasiskundžiu, kad pabodo vadovauti. Tuomet jos mane pačios stumia. Dukroms patinka mūsų išvykos į renginius - joms tai smagi pramoga, o man – darbas. O Evaldas nuolat ragina ko nors griebtis - sako, kad mažiau nesąmonių namuose prisigalvoju. Vadovauju tuomet, kai matau, kad niekas nesiima spręsti problemos.

Dažnai jas galima išspręsti vadovaujantis sveiku protu. Žmonės linkę nuolankiai nutylėti. Vis dar „kaip prie ruso“ bijome, kad pasiskundus, mus nubaus, pasmerks ir išmes. Aplink daug negerovių, tačiau renkamės pasiguosti ir už nugaros murmėti, bet ne konkrečia spręsti.  O juk taip paprasta tinkamomis priemonėmis informuoti.   

  • Apie  tokius žmones, kuriems rūpi problemas išspręsti, dažnai   sakoma, kad jiems daugiau reikia už kitus. O gal turi sustiprintą atsakomybės jausmą?

Man svarbiausia - šiltas santykis su žmonėmis. Nesvarbu, koks esi viršininkas – seniūnas, meras ar direktorius. Pirmiausia turi šiltai bendrauti su žmonėmis. Būtina su kiekvienu pasisveikinti ir paspausti ranką. Kai žmogus pajunta lyderio išskirtinį dėmesį, jis pasiruošęs dirbti nuoširdžiau ir siekti geresnių rezultatų.

 (Į pokalbį įsiterpia Evaldas: „Tai Zodiako ženklas kalčiausias. Vandenis viską daro dėl kitų, bet ne dėl savęs. Dėl paslaugos kaimynai dažniausiai  kreipiasi į Vilmą -  nes žino, kad visuomet padarys. Net mėnesio senumo prašymus atsimena. O mes, šeimos nariai, turime priminti ir patikrinti, nes dažniausias atsakymas „Pamiršau“.)

  • Judu su Evaldu esate „Pienas LT“ nuo pradžios. Ar galėtum nupiešti šio kooperatyvo nario portretą?

Po ilgokų svarstymų supratau, kad esame pernelyg mažai verslūs ir planuojantys. Ramiai gaminame pieną ir menkai domimės gamykla bei perdirbimo verslu. Supilame pieną į mūsų pienovežius,  ir nebekvaršiname galvos, kur jis keliauja. Pasitikime kokybės tyrimais, kritikuojame supirkimo kainas, tačiau ir toliau nebesirūpiname mums patiems priklausančiu verslu. Kartais esame panašūs į tikrą šeimą - dėl savo asmeninių nesėkmių nuoskaudas išliejame vienas kitam ant galvų.

Kiti gamintojai, atidavę pieną perdirbimo įmonei, kaip ubagai eina per kabinetus ir prašinėja kainos. Mums to daryti nereikia, tačiau ne visuomet tai įvertiname.

Suprantu mūsų žmones, kuriuos ištiko sunkus laikas: šlapias ruduo, šalta žiemą ir  dabartinė sausra. Dar ir kaina žiemą nukrito. O konkurentai bastosi po kiemus ir skalambija, kad kooperatyvas tuoj bankrutuos.

Buvo ir pas mus užsukę, pasiūlė 27 ct. Jie žino, kad Rumšų pienas kokybiškas. Mudu su Evaldu paklausėme, kodėl savo nariams siūlo mažiau nei mums? Atsakymas nenustebino: „Žinome, kad jei Vilma išeis iš „Pienas LT“, išeis ir kiti. Evaldas perdavė direktoriui linkėjimus, o su jais žinutę: „Pieną gaminsime iki 15 ct ribos. O tuomet išparduosime karves, bet konkurentams pieno tikrai neduosime“.

  • Ar neslegia atsakomybė už kooperatyvą? Juk vadovaudama stebėtojams verslo sprendimų keisti negalėsi.  

Atsakomybės nesikratau. Kiti tegu migruoja, tačiau tai ne man. Aš pati verčiau pakalbu su burbančiais ir niurnančiais kooperatyvo nariais, nuraminu, o po valandos pokalbio dar perklausiu: „Tai ar jau išeisi?“ O jie man atsako: „Gal dar ne“. Tokie tie žemaičiai.  

  • Kokį įsivaizduoji kooperatyvą po 10 metų?

Stipresnį, didesnį, vieningesnį.  Ateina nauja karta verslesnių, protingesnių, sąmoningesnių ūkininkų. Jie linkę į progresą, reformas ir naujas idėjas.  Jie tikrai norės dirbti sau.

„Pienas LT“ bendruomenė turi tapti atsparesnė. Konkurentai tobulėja – jų pardavėjai ne tik kviečia pereiti, bet ir išmoko pagąsdinti.

Turime suprasti, kad per 10 metų, kai buvo kuriamas kooperatyvas ir planuojama gamykla, pasaulyje viskas pasikeitė. Dejuojantiems norėčiau pasakyti, kad grietinę ir varškę gamina daugelis. Tuo tarpu mūsų produktams įsitvirtinti rinkoje iš pradžių sunku. Net jei dabar negauname pelno, už pieną susimokame rinkos kainą ir dar kaupiame pajus. Tikiu, kad išsilaikysime.

Tereikia tik vieno mažo žingsnio – atsivesti po vieną narį.





© 2014 UAB "PIENAS LT"