lt en de

Pokalbiai prie pieno stiklinės. Albertas Brazas: „Ūkininkų kooperacija yra didelis verslas, kurio sėkmė priklauso nuo pasitikėjimo“

Šis pokalbis – ilgiausia mano girdėta Alberto kalba. Beveik metus dalyvaudama valdybos posėdžiuose, atkreipiau dėmesį, kad jis dažniau klauso, niekuomet nesiskundžia dėl netinkamų sprendimų ar sąlygų. Tačiau kaskart prakalbęs jis kelia pasitikėjimą – „reikės ir padarysime“. Su tokiu žmogumi jautiesi saugus.

Pernai išrinktas į „Pienas LT“ valdybą, Albertas Brazas nenutuokė, į „kokias išrūgas įkrito“. Anksčiau jis važiuodavo į valdybos posėdžius savo noru iš smalsumo ir noro prisidėti. Pernai pavasarį jis manė, kad valdybos nariai dažniau rankas kilnoja, nei patys rimtus reiklaus sprendžia. Metus pasėdėjęs valdybos nario kėdėje, pripažįsta nenutuokęs, kad reikės taip sunkiai dirbti.

Albertas į kooperatyvą „Pienas LT“ įstojo vienas pirmųjų kartu su seserim Valentina Armoškiene ir broliu Vitalijumi. Per 10 metų keitėsi Alberto asmeninis gyvenimas, tačiau nesikeitė jo tikėjimas „Pienas LT“, kooperacijos idėja ir  noras prisiimti daugiau atsakomybės savo bendruomenėje.  

Albertas mane sutiko savo namuose Kelmėje. Prie didelio ir moderniai įrengto namo į akis kritom sodybos gėlynai, kuriuos kruopščiai prižiūri Alberto mylima žmona Olga. Pats jis juokiasi, kad laiko nebeužtenka namų ūkiui apžiūrėti, tačiau čia pat valiūkiškai mirkteli ir paaiškina: „Visur juk negali suspėti. Jei kas gali palaukti, lai palaukia.“

Gavusi puodelį nuostabiai kvapnios ir skanios arbatos „Ivanov čai“ sėdame pasikalbėti, prieš tai įsipylę po stiklinę pieno.

Ūkis išmokė į gyvenimą žiūrėti ūkiška, o politika – savikontrolės

  • Pernai laimėjęs rinkimus į valdybą žadėjai apvažiuoti visus mūsų kooperatyvo ūkius, susipažinti su jų problemomis, jei būtum atsakingas už žaliavą ir santykius su tiekėjais. Ar pavyko pažadą išpildyti?

Tikrai ne. Maniau, kad bus paprasčiau. Anksčiau valdyba rinkdavosi vieną ar du kartus per mėnesį. Po rinkimų iš pradžių ir mes laikėmės tokio ritmo, tačiau po naujųjų metų ši tvarka sugriuvo – kartais posėdžiaudavome ir po tris kartus per savaitę. Kartais namo grįždavau ir po 23 val.  Kai kurie valdybos nariai juokaudavo, kad iš posėdžių grįždavo kitą dieną – juk važiuoti tenka daugiau nei kelis šimtus kilometrų.  

  • Šios valdybos virtuvės kooperatyvo nariai nemato ir nežino. Girdėjau kalbas, kad valdyba tik susirenka, kažką pakalba, o tada nusprendžiate savaip. Kodėl jie susidaro tokią nuomonę? Dėl atsakomybės  ar išsilavinimo trūkumo?

Suprantu, kodėl kooperatyvo nariai taip galvoja. Anksčiau ir aš panašiai galvojau, todėl važiuodavau į posėdžius, stebėdavau ką ir kaip jie sprendžia. Kai kada manęs neįsileisdavo į posėdžius „už uždarų durų“, o aš nesiverždavau.

Kooperatyvo veiklą itin atidžiai stebi konkurentai ir nedraugai, kurie tykoja, kol kas nors iš mūsų išsprūs, kad galėtų dar daugiau gandų paskleisti ir mums pakenkti. Tuo tarpu mes tvirtai esame sutarę -  apie konkurentus gandų neskleidžiame.

Kiekviena verslo įmonė turi konfidencialios informacijos – verslo strategija, kontraktai, kurią gali težinoti keli žmonės. Jei ši informacija pateks konkurentams, gali nukentėti visi nariai. Norėčiau, kad mūsų nariai suprastų, kaip pavojinga mūsų verslui ne vietoje ir ne laiku prasitarti. 

Visuomet buvo ir bus narių, kurie domisi kooperatyvo valdymu, tačiau juos noriu patikinti, kad mes valdyboje dirbame labai sunkiai ir jaučiame didelę atsakomybę ir prieš savo šeimas, ir prieš kitus narius. Anksčiau dažnai pasvarstydavau, kodėl nuspręsdavo taip, o ne kitaip, tačiau visuomet pasitikėjau tais, kurie priimdavo politinius ir verslo sprendimus. Raginčiau kitus mūsų ūkininkus daugiau pasitikėti valdybos sprendimais – iš vidaus viskas atrodo kitaip.

  • Suprantu, kaip sudėtinga nariams suvokti apie vertikalios integracijos kooperatyvo valdymą. Regis, kad įstojęs į kooperatyvą turėtum viską apie jį išmanyti. Man tai primena mano pačios supratimą apie tai, iš kur atsiranda pienas. Tik pradėjusi dirbti „Pienas LT“, supratau, koks sudėtingas yra pieno gamybos procesas ir koks modernus verslas tai yra.

 Miestiečiai visi vienodi – jiems atrodo, kadkarvės visą laiką pieną duoda. Mano žmona atsikėlusi iš miesto gyventi į Kelmę manė taip pat.

  • Su kuria veikla labiausiai tapatiniesi: ūkininku, verslininku ar politiku?

Jie visi yra tampriai susiję, daug mane išmokė ir davė naudos. Iš verslo uždirbu pajamų, tuo tarpu politika yra hobis. Vis dėlto, viskas prasidėjo nuo ūkio, kuris dabar jau gyvena savarankišką gyvenimą. Mano šeima – sesuo ir brolis - puikiai tvarkosi. Žinoma, kaip kiekvienoje šeimoje,  ne visuomet būna sklandu – ir pasipykstame, ir pasitariame. Tėvai įskiepijo požiūrį, kad šeimą reikia saugoti.

Ūkis išmokė į gyvenimą žiūrėti ūkiškai, o politika – savitvardos. Kitą kartą geriau patylėti, o kalbėti reikia tik iš reikalo. Žinoma, ne visuomet pavyksta - anksčiau įsiplieksdavau tarsi degtukas.

  • Kartu dalyvavome regioniniuose susitikimuose su nariais. Girdėjau ir žavėjausi tavo aistra, kai pasakojai apie kooperaciją ir mūsų kooperatyvą. Ar tiesa, kad viename susitikime mačiau įsižiebusį degtuką tavyje?

Tuose susitikimuose aistrų buvo daug, tačiau ten dar nebuvo degtuko. Mano zodiako ženklas Dvynys. Kai kas sako, kad dvyniai yra dviveidžiai. O aš sakau, kad yra du žmonės – vienas geras, o kitas  - blogas.  Va to blogojo geriau nekviesti – su juo nepavyks susitarti geruoju, todėl slepiu giliai. Kai kantrybė trūksta, jis pats pasirodo.

  • Kiekvieno mūsų viduje tūno Džekilas ir Haidas. Gal šis dvilypumas yra žmogiškos prigimties esmė?  

Tai būdinga kiekvienam gyviui – ne tik žmogui. Gyvulys pievoje yra romus ir mielas, tačiau jei jį išerzinsi, gali pasigailėti. Vis dėlto, kuo daugiau žmogus įgyja patirties, tuo jį sunkiau įvaryti į kampą.

Aš pats stengiuosi blaiviai vertinti situacijas ir į kampą neužsispeisti. Deja, labai nemėgstu žmonių, kurie po stalu spardo į koją kitiems nematant. Tai išveda iš kantrybės.

  • Girdžiu klasikinį lyderystės atvejį. Vadovas yra skiriamas, o lyderis pasireiškia pats. Ne kiekvienas vadovas gali būti lyderis, tačiau kiekvienas lyderis gali būti vadovu, nes nebijo prisiimti atsakomybės.

Nežinau, ar esu lyderis. Žinau tik tai, kad vienas dirbti negalėčiau.

  • Brazų ūkis yra sėkmingas verslas, kurį pradėjote nuo nulio. Kas jus išmokė ūkininkauti?  

Kartą vienas žmogus pasakė, kad krizė ir bankrotas yra geras daktaras, tarsi išsivalymas. Jei gali suvaldyti ūkį kriziniu laikotarpiu, vadinasi išgyvensi. Bet kuris gali ūkininkauti, kai pašarų kainos žemos, o pieno  supirkimo – aukštas. Bet tik gabiausi gali suvaldyti ūkį, jei viskas eina į minusą. Ūkiškumas reiškia, kad turi paskaičiuoti, kur ir kam išleisi pinigus, kurių trūksta viskam. Jei švaistysi pinigus, tuomet tai bus ne ūkininkavimas, o labdara, o pačiam nieko nebeliks.

Yra du būdai ūkininkauti - ūkio plėtra arba įvaizdžio darymas. Jei investuoji ne į ūkio plėtrą, bet į mašiną ir namą, tuomet po kelerių metų nieko nebeturėsi. Jei iš pradžių vystai ūkį ir į jį investuoji, po kelerių metų nusipirksi ir mašiną, ir namą, ir kelionę atostogoms.  

Kita vertus, geras verslininkas yra tinginys. Jis siekia padaryti greitai, kokybiškai, kuo mažesnėmis sąnaudomis ir kad nereikėtų pakartoti. Galėčiau pakeisti traktoriaus padangą, tačiau mano brolis ar svainis tai padarys greičiau. Gal aš ir tinginys, tačiau tikrai ne dykaduonis. Todėl esu įsitikinęs, kad tinginystė visuomenę skatina tobulėti.

Esu komandos žmogus, nesiekiu valdžios bet kokia kaina. Jei matau, kad reikalai nesiklosto, reikia imtis atsakomybės. Taip jau nutinka, kad veikti nusprendžiu pats.

Turiu daug įsipareigojimų  ir daug dirbu visuomeniniais pagrindais - esu Tarybos narys, bendruomenės pirmininkas, seniūnaitis, Kelmės skyriaus ūkininkų sąjungos valdybos narys ir Kelmės skyriaus verslininkų sąjungos valdybos narys. Patirties turiu, todėl negaliu užsidaryti. Bet kurios organizacijos veikla yra skirta pagerinti gyvenimą žmonėms, o  veiklą vykdo žmonės. Būtina pasinaudoti galimybėmis, kad pagerintume gyvenimą.

  • Klausydama tavo istorijos, pagalvojau, kad turėtum būti pavargęs. Nesibaigiantys darbai ūkyje, kooperatyvo valdyba, visuomeninė veikla turėtų būti nemigos priežastys.

Nuovargį jaučiu tik tuomet, jei neišsimiegu. O nemiegu dažniau dėl politikos. Kartą dėl vieno sprendimo kelias naktis nemiegojau – arba neužmigdavau, arba paryčiais pabusdavau. Priėmus sprendimą, įtampa nuslūgo.

Šiais metais taip nutiko dėl žemų pieno supirkimo kainų - sunku buvo apsispręsti ir nuvilti  narius. Vėliau graužiausi, kodėl anksčiau to nedarėme.

  • „Peržengti Rubikoną“. „Perkirsti Gordijaus mazgą“. Tokias dilemas lyderiai sprendžia nuo seniausių laikų. Tau svarbu prisiimti atsakomybę.  Kodėl ne visi tai supranta?  

Suprasti ir prisiimti atsakomybę yra du skirtingi dalykai. Manau, kad jie supranta, kaip turi būti, tačiau atsakomybės prisiimti nenori.  

„Pienas LT“ yra pats sąžiningiausias kooperatyvas Lietuvoje iš pagrindų.

  • Ar galėtum nupiešti žodžiais „Pienas LT“ nario portretą, nusakyti, kaip jis atrodo?  

Šio kooperatyvo nariai yra pionieriai ir idėjiniai verslininkai. Jiems nebuvo lengva pasiryžti skirti lėšas, kantriai laukti gamyklos statybų pabaigos ir aukštesnės pieno supirkimo kainos. Tuo metu jie jautė didelę įtampą dėl didelio moralinio ir  psichologinio spaudimo iš aplinkos – konkurentų, kitų ūkininkų ir kaimynų.

Tikiu verslo pionieriais, nes tik jų dėka vyksta pažanga. Kažkuris turi būti pirmas, kad kiti patikėtų idėjos tikroviškumu.

Mes, gyvulininkai, esame ypatingi – rizikuojame ir kantriai laukiame grąžos.  Gyvulininkystės ūkininkas skiriasi nuo grūdininko. Anksčiau bankai ir didelės įmonės į gyvulininkyste besiverčiančius žiūrėdavo įtariai. Jiems ši sritis keldavo nepasitikėjimą dėl mažų apyvartų ir gaminamos produkcijos kiekių. Iš gyvulių greitai „srautų“ neišspausi – turi būti arba labai stiprus ūkis, arba mišrus, arba bendrovė. Tokie ūkiai iš pradžių sukaupia kapitalą iš grūdų, o tada investuoja į gyvulius. Tuo tarpu „grūdininkams“ tereikia išsinuomoti žemę, laikytis augalų apsaugos reikalavimų ir laiku suplanuoti techniką laukams apdirbti.  

Gyvulininkystės ūkininkas turi turėti fermą, įrangą – juk rankomis neišmelši – ir žemės. O kur dar pašarai, banda? Kadangi daugiau investuojame, finansiškai esame stabilesni ir pajamas gauname pastoviai visus metus.  Tuo tarpu grūdininkai turi kruopščiau planuoti. Visi ūkininkai rizikuoja ir kantriai laukia grąžos.

  • Esi kooperatyvo „Pienas LT“ narys nuo pat įsikūrimo prieš dešimtį metų. Kuo tau svarbi kooperacijos idėja?

„Pienas LT“ yra pats sąžiningiausias kooperatyvas Lietuvoje iš pagrindų. Perėjom kartu visus etapus – nuo pieno  surinkimo, pardavimo, iki gamyklos pastatymo ir pieno produktų eksportavimo. Prieš dešimtmetį tokio kooperatyvo Lietuvoje nebuvo. Tačiau jau tuomet patikėjome vertikalios integracijos kooperacijos idėja. Per tą laiką nieko geriau už kooperaciją neatsirado.  

Ūkininkų kooperacija yra didelis verslas ir pasitikėjimas - ypač iš pradžių. Belieka apgailestauti, kad kooperaciją vis dar kritikuoja ir perdirbėjai, ir patys ūkininkai.

  • Dažnai žmonėms neužtenka paaiškinti, kuo idėja jiems patiems naudinga. Ją dar reikia suvynioti į spalvotą popieriuką, kad patiktų.

Ir pats dažnai nesupratu, ko dar reikia, kad ūkininkai patikėtų kooperacija. Mūsų šeimai kažkada užteko vieno pokalbio. Šiandien mūsų kaimynai prisipažįsta, kad „Pienas LT“ pasirinko dėl nesibaigiančių derybų su perdirbėjais. Žmonės supranta, kad juos žemina ir siekia supriešinti su kitais ūkininkais. Tuo tarpu mūsų kooperatyve socialinės lygybės yra daugiausia.  

  • Išstoję iš kooperatyvo ūkininkai grįžta į tas pačias konkurencijos ir nesibaigiančių manipuliacijų sąlygas. Kodėl?

Trumpuoju laikotarpiu jie laimės, tačiau ilguoju ne.  Visiems pieno gamintojams reikia, kad „Pienas LT“ būtų. Paradoksas tai, kad jei mūsų neliktų, visi dar labiau supyktų. Visi pieno sektoriaus žaidėjai jau susitaikė, kad pieno supirkimo kainą Lietuvoje diktuoja „Pienas LT“ – patinka jiems tai ar nepatinka.

Belieka patiems ūkininkams suvokti, kad mūsų kooperatyvui pasitraukus iš rinkos, labiausiai nukentės jie patys. Taigi, liekantys kooperatyve net ir prie svyruojančių kainų yra protingesni ir labiau verslininkai, nei kiti  ūkininkai.

  • Koks bus kooperatyvas po 5 – 10 metų? Ar jis  išliks?

Kooperatyvas išaugs, sustiprės, nariai bus daug labiau išsilavinę. Jis bus pasikeitęs: vieni įstos, kiti išstos, vieni likviduosis, o susikurs nauji. Narių dinamika yra normalus ir natūralus procesas, būdingas visoms verslo įmonėms. Keista, kad kažkodėl tik mūsų kooperatyve šis procesas vertinamas neigiamai ir po kiekvieno nario išėjimo mus gąsdina iširimu.  

Prieš trejus metus apie pieno baltymų gamybą nieko nežinojome. Dar prieš metus man trumpinimai SMC, SMP, MicCC buvo raketų mokslas.  O dabar jaučiuosi tikru ekspertu.

  • Iš ko susideda tavo diena?

Daugiausia iš telefono ir automobilio. Keliuosi prieš septynias. Dažniausiai mano diena susideda iš posėdžių, pasitarimų ir pavažiavimų. Darbotvarkę būnu susidaręs iš anksto – galvoje stengiuosi informacijos nelaikyti. Jei važiuoju į „Pienas LT“, ten praleidžiu visą  dieną. Kartais brolis paskambina ir išvaro į Šiaulius detalių parvežti. Žinau, kad reikia skubėti, nes jam dar reikės detalę pakeisti.  

Kada paskutinį kartą atostogavai su šeima?

Paskutinėmis atostogomis laikau  vizitą į Ukrainą su savivaldybės delegacija. Kelionė labai patiko -  nuoširdūs žmonės, šilta saulė. Jei klausi apie atostogas su šeima, tuomet labiau kalbėčiau apie poilsį ir laisvalaikį. Visi kartu mieliau ilsimės namuose, dažnai pasikviečiame  draugų, kepame šašlykus. Dažnokai pajuntu, kad su malonumu renkuosi pjauti žolę  - sėdu į traktoriuką ir purpsiu sodyboje, o tuo metu mintys apie darbą nedrįsta lįsti galvon.

Šią vasarą planuojame su šeima išvažiuoti toliau pakeliauti. Su draugais pervažiuosime Portugaliją. Vis dėlto, esu namų žmogus – man maloniau ramiai likti namie prie televizoriaus, nei kažkur lakstyti. Kadangi dėl darbų ūkyje kelių dienų nepakanka, todėl esu linkęs visai atsisakyti išvykų.

Knygas skaitau retokai – pasiteisinu laiko trūkumu. Paskutinė perskaityta knyga buvo „Faraonas“ - labai patiko. Patinka fantastiniai nuotykiniai filmai su fantazijos siužetu. „Žvaigždžių karus“ mieliau keičiu į „Žiedų valdovą“. Ypatingą trauką jaučiu filmams apie karą. Mano senelis ketverius metus kariavo fronte, vos nežuvo, man dar visai mažam daug pasakojo apie savo nuotykius. Tačiau labiausiai senelis mėgo gyvulius – ypač arklius, turėjo daug šunų. Tikriausiai, meilę gyvuliams perėmiau iš senelio. Dažnai jį atsimenu, nes mudu turime daug bendrų bruožų. Vienas iš jų – abu nemėgstame saldžios sriubos.

Šis pokalbis – ilgiausia mano girdėta Alberto kalba. Beveik metus dalyvaudama valdybos posėdžiuose, atkreipiau dėmesį, kad jis dažniau klauso, niekuomet nesiskundžia dėl netinkamų sprendimų ar sąlygų. Tačiau kaskart prakalbęs jis kelia pasitikėjimą – „reikės ir padarysime“. Su tokiu žmogumi jautiesi saugus.

Pasikalbėkime prie pieno stiklinės

Pasitikdami mūsų kooperatyvo 10 - metį,  ieškome atsakymų su visa bendruomene, kas yra „Pienas LT“. Kokia šio unikalaus kooperatyvo prasmė? Kaip jis pakeitė mūsų bendruomenės gyvenimą?

„Pienas LT“ yra vienintelis vertikalios integracijos pieno gamintojų kooperatyvas Baltijos šalyse. Per 10 metų jo neįveikė nei konkurentai, nei pieno krizės. Kooperatyvo istoriją kuria daugiau nei 220 narių. Kiekvienas jų turi savo istoriją – ir narystės, ir ūkininkavimo, ir gyvenimo bendruomenėje.

Kviečiame jus pasiklausyti mūsų atvirų ir nuoširdžių pokalbių prie pieno stiklinės ir visą pusmetį kartu piešti spalvingą  „Pienas LT“ bendruomenės portretą.

 

 





© 2014 UAB "PIENAS LT"