lt en de

Pokalbiai prie pieno stiklinės. Valentina Armoškienė: „Kai durys užsitrenkia, jas tereikia patraukti į save. Tačiau mes pripratome duris tik stumti“

„Pienas LT“ narių portretus pradedu piešti ne nuo įmonės vadovų ar jų pavaduotojų, net ne nuo sėkmingiausių kooperatyvo narių. Tai nesuderinama su šio kooperatyvo ilgamete bendrystės vertybe. Kooperatyvo bendruomenėje nuo pat įkūrimo pradžios 2008 metais visi yra lygūs, nepaisant ūkio dydžio, padėties visuomenėje ar kitų išskirtinumų.

Su Valentina pirmą kartą susitikome visuotiniame susirinkime pernai rudenį. Atkreipiau dėmesį į jauną, stilingą ir gražią moterį, kurios veide švytėjo nematoma šypsena. Ji išsiskyrė  iš kitų kooperatyvo narių – tarsi būtų ne iš šio rūsčių žemvaldžių pasaulio. Vėliau ne kartą matėmės stebėtojų tarybos susirinkimuose, tačiau kiekvieną kartą įspūdis būdavo toks pat – ji tikrai nemelžia karvių ir neglosto veršiukų. Vis dėlto, į Valentinos nuomonę norėdavau įsiklausyti, nes ji pasižymėjo patyrusios verslininkės logika. 

Valentina mane pasitiko savo namuose Kelmėje. Kiemas išpuoselėtas, namuose gaivi švara ir kvepia gėlėmis. Pasidariusios kavos ir įsipylusios po stiklinę pieno iš jos pačios ūkio, sėdome pasikalbėti atvirai apie pieno gamybos verslą, kooperatyvą ir kasdienį šiuolaikinės moters ūkininkės gyvenimą.

Gerai suprantu, ką reiškia „pradėti nuo nulio“

Mudvi susitikome iš skirtingų pasaulių ir nuo pirmos minutės radome bendrą kalbą – mūsų požiūriai daugeliu su kooperatyvu susijusių temų sutampa. „Pienas LT“ esi jau beveik dešimt metų – nuo pat įsteigimo pradžios. Per tiek narystės metų turėjai pakankamai laiko įsigilinti į šio unikalaus vertikalios integracijos kooperatyvo verslą. Be to, tavo brolis Albertas Brazas yra valdybos narys. Pelnei kooperatyvo narių pasitikėjimą - pernai rudenį tave išrinko į stebėtojų tarybą. Vadinasi, prisiimi atsakomybę už valdybos sprendimus ir tiki „Pienas LT“ ateitimi. Pastebėjau, kad dažniausiai palaikai valdybos sprendimus. Kodėl?

Jau seniai supratau, kad žmonės labai skiriasi – vieni niurzga, kiti tyli ir kantriai dirba. Aš pati stengiuosi neverkšlenti, nors gyvenime esu mačiusi daug vargo. Kam gadinti nuotaiką sau ir artimiesiems? Kas nuo to pasikeis? Būna geriau, būna blogiau. Niekada nebūna tik gerai - būna tik per vidurį.

Tavo žodžiuose girdžiu patyrusią verslininkę. Kada įgijai tokios išminties?

Kokia aš dar verslininkė? Save labiau priskirčiau prie ūkininkių. Prieš šešerius metus perėmiau ūkį iš tėvo, kuriame užaugau ir išmokau ūkininkauti. Nors mama buvo kilusi iš kaimo, o tėvas baigęs veterinariją, mūsų šeima – tėvai ir mano du broliai - atvažiavome iš miesto. Iki tol tėvai ūkininkauti nemokėjo. Iš pradžių įsikūrėme plyname lauke, gyvenome palapinėje. Gerai suprantu, ką reiškia „pradėti nuo nulio“.

Nejaugi šiandien galima atskirti tuodu užsiėmimus - ūkininkavimą nuo verslo? Juk ūkininkavimas yra tavo ir brolių šeimų pragyvenimo šaltinis.  

Verslas, mano galva, siekia uždirbti pinigus, todėl verslininko pagrindinis užsiėmimas yra planuoti išlaidas ir pelną. O ūkininkas turi labiau mylėti savo darbą, nei pinigus. Nors ir aš kartais jaučiuosi įvairiai - nenoriu eiti į fermą, noriu prasiblaškyti, išvažiuoti. Taip ir padarau – svarbu gerai suplanuoti laiką. Tačiau kur benuvažiuočiau, pasiilgstu savo veršiukų  - savo pagrindinio darbo ūkyje. O versle – vien skaičiai ir planai, nejauti tokio stipraus prisirišimo prie to, ką darai.  Be to, versle gali pereiti į kitą sritį. Tuo tarpu mes, ūkininkai, turime būti kantrūs. Jei šiandien nesiseka, rytoj negali visko mesti ir imtis kitos veiklos.

Verslumas žemės ūkyje reikalingas taip pat kaip ir didelėse tarptautinėse korporacijose. Savo fermoje pati planuoji darbus, pirkimus, samdai ir atleidi darbuotojus, juos motyvuoji dirbti, įvertini rezultatus. Darbuotojai turi žinoti, už ką jie gauna atlyginimą.  

Mano ūkyje samdomų darbuotojų nėra. Visus darbus dirbu pati arba mano šeimos nariai. Vadovaujuosi taisykle - uždirbsi daugiau, jei pats dirbsi daugiau. Su broliais paskaičiavome, kad mūsų gaminamo pieno savikaina yra 20 ct, todėl stengiamės kaštų nedidinti. Griežtai planuojame karvių prieaugį. Melžimo robotų neturime – tik melžimo aikštelę.

Mūsų su broliais ūkis mišrus – gyvulininkystę deriname su grūdais ir pašarinių kultūrų auginimu. Prižiūrime 130 bendrų karvių, iš  kurių 30 karvių ir 30 veršiukų yra mano. Su broliais kartu dirbame apie 700 ha žemės. Trijuose mūsų ūkiuose dirba 8 samdomi žmones. Žemės ūkio darbuotojai žino, kaip sunku kaime rasti darbuotojų, todėl verčiau dirbame patys. Viršininkais būti paprasta, tačiau labai brangiai kainuoja. Jei pati tik vadovaučiau, turėčiau pasamdyti žmonių, dėl to išaugtų savikaina. Visa tai vardan to, kad turėtume gražesnę ir patogesnę buitį, įdomesnį laisvalaikį.

Be aistros ir meilės darbui sėkmės nesitikėk. Bepigu įsimylėti į vieną užsiėmimą, tačiau šiandien reikia išmokti pamilti daug darbų. Buvo laikai, kai mums tvirtino, kad turi gerai išmanyti vieną darbą, ir pamokydavo: devyni amatai, o dešimtas - badas. Vis tik gyvenimas ir mieste, ir kaime keičiasi – jei nori išsilaikyti, turi mokėti dirbti daug darbų. Kas jūsų ūkyje yra išmintingiausias, viską išmano ir priima galutinį sprendimą?

Pamenu laikus, kai ūkininkus ragino specializuotis vienoje šakoje. Deja, gyvenimas ir patirtis parodė, kad be integracijos išgyventi neįmanoma. Pradėjome vystyti grūdų ūkį.

Kažkada buvome tik trys vaikai, o šiandien jau esame šešiese – visi jau po antrą pusę turime. Tariamės visi ir kartu ieškome sprendimo. Juk iš šio ūkio turime visi išgyventi. Ūkis yra mano gyvenimas  - vadovauju gyvulininkystei. Kviečiu brolius, jei reikia svarbaus sprendimo, o mažesnius reikalus sprendžiu pati.  Mano vyro aistra - technika. Prapuolęs ūkyje per dienas - vakar mačiau gal tik penkiolika minučių kol vaikus išleidome į mokyklą.

Skamba romantiškai – du broliai ir jaunėlė sesuo draugiškai vadovauja ūkiui, draugiškai dirba. Kažkaip nelietuviška. Ar tikrai viskas taip sklandu?

Nėra namų be dūmų. Tarp mūsų visko būna – apsipykstame, pasibarame, susitaikome. Vis dėlto, mes vienas be kito negalime.  Trise turime po ūkį, kurį valdome kartu kooperaciniais pagrindais. Vienas kitą papildome ir vienas kitam padedame. Mūsų šeimoje tai normalu, juo labiau, kad mums tai dar ir naudinga. Turime šeimas ir esame joms atsakingi, todėl turime gerai pagalvoti, kokių rezultatų siekiame. Kai dėl vadovavimo – seniai supratome, kad naudingiau ne ant galvos vienas kitam lipti, o patikėti vienas kitam vadovauti atskirai sričiai, pasidalinti darbais ir rūpesčiais.  Vienas žmogus juk negali visko išmanyti. Gal kitiems tai pavyksta, tačiau man atrodo, kad jiems taip tik atrodo.

Apie savo ir šeimos gyvenimą pasakoji su žaižaruojančia šypsena, tarsi  šiltą ir mielą romantišką istoriją. Ar visuomet šypsojaisi kaip dabar? Kaip išlaikai optimizmą ir tikėjimą gyvenimu?

Me juk moterys - šypsena mums padeda įveikti nesėkmes. Tai pastebėjau dar vaikystėje, kai reikėdavo įveikti vyresnius brolius - su tais berniūkščiais visko buvo.

Planuodama veiklą dėlioju prioritetus – juk esu moteris ir noriu daugiau laiko skirti sau

Mes, miesto gyventojai, įsivaizduojame, kad mažame miestelyje bendruomenės gyvenimas yra gerai organizuotas ir gana aktyvus. Ar daug turi įsipareigojimų bendruomenei?

Su kaimynais bendraujame draugiškai ir artimai. Nors man patinka įvairi veikla, tačiau kitų atsakomybių stengiuosi mažinti - mokyklos tėvų komitete dalyvauju tik dėl vaikų. Manau, kad kiekvienam tėveliui ar mamai reikia padirbėti mokykloje dėl savo vaikų.

Planuodama veiklą dėlioju prioritetus ir skaičiuoju – ar išdalinti laiką visiems po truputį, ar skirti keliems svarbiausiems. Juk esu moteris ir noriu daugiau laiko skirti sau. Iki šiol pavyksta suspėti ir į sporto klubą nulėkti, ir masažą pasidaryti, ir filmą pasižiūrėti.

Pasiklausius ūkininkų dejonkių dažnai atrodo, kad pieno ūkyje dirbantis žmogus neturi nei laisvadienių, nei ramių naktų. Papasakok apie savo dieną.

Mūsų darbe – priešingai nei versle - vienodų dienų nebūna. Kaip besuplanuotum darbus, akimirksniu viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, tik sugrįžusi ryte iš fermos sužinai, kad telyčia apsiveršiavo – ir leki atgal paknopstom į fermą be svajoto kavos puodelio.

Gyvenu kaip kiekviena mūsų kooperatyvo narė moteris. Savo laiką planuoju taip, kad liktų ir darbui, ir šeimai, ir sau. Keliuosi 5,30 ir palikusi miegančią šeimą, važiuoju į fermą. Grįžtu 7,30 ir pirmiausia pasimėgauju  rytine kava, kurią man visuomet padaro vyras. Vaikams pusryčius taip pat padaro vyras. Neturime laiko košytes virti, tačiau skanių sumuštinių visuomet būna iki soties. Vaikus į mokyklą vežu aš pati. Nors mokykla netoli, tačiau vaikai nuo mažų dienų apskaičiuoja, kaip sutaupyti laiko miegui. Vyresnėlis kelis kartus važiavo dviračiu, tačiau po to kai su nuleista padanga turėjo pėdinti pat, dabar linkęs su manim ir broliais kartu važiuoti.  Parvažiavusi susitvarkau namus ir vėl grįžtu į ūkį. O ten darbo visuomet daug. Grįžtu tik po penktos.

Prie gyvulių darbais dalinamės su broliene, kuri pakeičia mane ūkyje savaitgaliais. Darbą su karvėmis taip pat reikia išmanyti. Svetimų neprileidžiame ir prie veršiukų. Juk vaikų skyriuje prie leliukų turi dirbti tik savi.

Vakare dažniausiai stengiuosi nulėkti į sporto klubą – jų Kelmėje turime net tris. Darbas fermoje neprilygsta sportavimui. Po sportinių pratimų geriau jaučiuosi, turiu daugiau energijos ir jaučiuosi darbingesne. Pernai lankiau šokių pamokas, tai vyras pastebėjo, kad pasikeičiau. „Kažkokia pasidarei kitokia, tarsi skraidytum“, - kartą prisipažino nedrąsiai. 

Ką tau reiškia laikas sau? Kuo save palepini? Kada jautiesi laiminga?

Namuose noriu atsipalaiduoti. Skaityti ir megzti nemėgstu – žinau, kad blogai. Labai patinka filmai – dažniausiai renkuosi lietuviškus filmus kino teatre, tačiau ir per televizorių pasižiūriu.  Mėgstu komedijas – gal dėl to tiek šypsausi.  Siūti norėčiau, bet to nedarau, nors turiu visą įrangą. Pyragus norėčiau kepti, bet tuomet turėčiau atsisakyti sporto klubo. Mėgstu grožio procedūras. Nors ir esame ūkininkės, bet visuomet liksime moterys - norime ir manikiūro, ir į kirpyklą, ir masažo, ir veido kaukės.

Tvarkydama namus taip pat susikuriu smagią aplinką. Dažniausiai įsijungiu šokių muziką – ypač patinka zumbos ritmai.  Palankiusi šokių pamokas, nejučia net šluota mojuodama judu šokių žingsneliais. Jei vien dirbtum, ilgainiui sukumptum ir apkerpėtum. Žinau, kad metams bėgant darbo tik daugėja, tačiau kiekvienas turime surasti kažką, kas kilsteli mus virš kasdienybės.

Mes, šiuolaikinės moterys, esame panašios. Mus jungia tie patys džiaugsmai, noras būti mylimoms ir laimingoms.  Ir provincijoje, ir mieste  moterys nori būti gražios.  Mums svarbu, kad į mus atkreiptų dėmesį ir pasigrožėtų.

Pamenu tavo klausimą pirmą kartą susitikus, ar aš ūkininkauju. Manęs tai nė kiek nenustebino – dažnai girdžiu: „Tu ir karves melži?“ O kodėl turiu nemelžti? Nejaugi aš kitokia? Rankas prižiūrėti yra paprasta – melžiant reikia dėvėti pirštines.  Gal dėl to, kad save prižiūriu, vyras dažniau man dovanoja grožio procedūras.

Daug kas priklauso nuo mūsų požiūrių. Galbūt, kita kepa pyragus, ir mano vaikai norėtų „naminės“ mamos. Tačiau meilę savo vaikams rodau ne pyragais, o dažnais pokalbiais ir dėmesiu. Žinau, kad turiu ugninį temperamentą, tačiau mano energijos perteklių nugesina tik mano vyras.

Pažvelgusi į tave niekuomet nepasakyčiau, kad gyveni ne didmiestyje. Ar kada svajojai gyventi mieste? Kada prasidėjo tavo ūkininkės kelias? 

Vaikystėje ir jaunystėje kračiausi gyvenimo kaime. Po vidurinės mokyklos baigiau siuvimo technologiją ir dizainą Vilniaus kolegijoje, planavome likti mieste – net butą buvome išsinuomoję. Taip susiklostė, pasiūlymus dirbti gavome atskirai, tačiau norėjome kartu gyventi ir auginti vaikus. Grįžome į Kelmę su neišpakuotais daiktais ir nė minutės nesigailėjome. Pradėjome tėvų ūkyje ūkininkauti, nusipirkome namą, gimė vaikai. Supratusi, kad pernelyg užsitęsė šeimyninė ramybė, nusprendžiau mokslus pratęsti. Kadangi veterinarijos neakivaizdinių studijų nebuvo, nusprendžiau mokytis verslo vadybos. Dabar visą savo darbo laiką skiriu tik ūkiui.

Šeima tavo gyvenime užima svarbiausią vietą. Kodėl? Nejaugi neužtenka vyro ir vaikų?

Man labai svarbi ir mažoji šeima, ir didžioji šeima.  Su broliais kartu užaugome, dabar gyvename greta, kartu dirbame. Vaikystėje visko buvo – ir nuskriausdavo, ir nežaisdavo. O kartą net sumanė mane dar visai mažytę parduoti – pasiūlė sesę pasiimti, o vežimą už nedidelį atlygį palikti. Visko būdavo su broliais – kas norės su maže žaisti. Vėliau nuo jų neatsilikdavau ir aš – iš jų išmokau apsiginti. Šiandien dar nežinau, kaip klostysis mūsų gyvenimas toliau. Vyras ateina, gali ir išeiti, o broliai pasilieka. Vyrą galime pakeisti, bet brolių ir seserų pakeisti nepavyks. Gal broliai mato, kokie jie man brangūs, todėl atsilygina tuo pačiu.  

„Pienas LT“ narys yra kantrus, darbštus, atsakingas, tiki savo darbu ir rezultatais

Šį rudenį kooperatyvas „Pienas LT“ minės 10 metų jubiliejų. Jis yra unikalus Lietuvoje ir savo verslu, ir savo bendruomene. Jūs buvote kooperatyvo įkūrėjai. Nuėjote ilgą kooperacijos kelią su kitais nariais, tačiau kova dėl „vietos po saule“ darosi vis aršesnė. Kai kuriems nariams trūksta kantrybė ir garsiai trenkę durimis, kad net žiniasklaida išgirstų, traukiasi. Tačiau kooperatyvo branduolį sudaro tokie nariai, kaip Brazai. Ar tiki, kad ilgainiui kiti ūkininkai ne tik pasinaudos Pienas LT kainų efektu, bet ir patys prisijungs prie bendruomenės?

Jei nebūtume su broliais susikooperavę, mūsų ūkių nebūtų. Po vieną mes niekas. Kartu yra daug lengviau. Gal būt dėl to „Pienas LT“ konkurentai, kurie taip dažnai lanko mūsų narius, jaučia, kurie iš mūsų yra silpni, o  kurie – nepajudinami. Į mūsų kiemą niekas su kontraktais neužsuka ir nemėgina nė vieno Brazo persivilioti. Žinau, kad perdirbėjai kelis mėnesius pamokės ir nustos. Konkurentai mėgina mus ūkininkus sukiršinti - perbėgėliams iš mūsų kooperatyvo jie siūlo kelis centus daugiau, tuo tarpu savo ilgamečiams partneriams jie moka mažiau.

„Pienas LT“ išskirtinumas yra tai, kad visi nariai žino visų kategorijų supirkimo kainas ir tai, kad savo kategorijoje visi gauna vienodą kainą už žalią pieną.  Tuo tarpu kiti pieno gamintojai su perdirbėjais pasirašo individualius kontraktus, nežino kitiems ūkininkams mokamos kainos. Kodėl jie dėl tokios neteisybės neprotestuoja? Gal bijo prisipažinti, kad juos kvailina?

Manau, jie nori tikėti, kad jų nekvailina. Be to, dauguma perbėgėlių jau pavargo nuo nuolatinio asmeninio perdirbėjų dėmesio - atvažiuoja į kiemą, kalbasi apie gyvenimą, vilioja, skleidžia gandus. Silpnesni pasiduoda, tuo tarpu kiti didžiuojasi, kad pas juos net neužsuka. Dar pamename, kiek neteisybės patyrėme iki „Pienas LT“. Kai įkūrėme šį kooperatyvą reikalai pasikeitė, tačiau ne visi nori tai propažinti, todėl tinkamai neįvertina.  

Esi viena iš Pienas LT steigėjų, pažįsti beveik kiekvieną narį. Ar galėtum žodžiais nupiešti mūsų kooperatyvo nario portretą?

„Pienas LT“ narys yra kantrus, darbštus, atsakingas. Jis tiki savo darbu ir rezultatais. Kantrybės reikia visur. Kai durys užsitrenkia, jas tereikia patraukti į save. Tuo tarpu mes, ūkininkai, pripratome duris stumti. Nėra taip blogai, kaip kiti skundžiasi. Rankas kojas turime, sveikatos taip pat. Turėtume geriau susiskaičiuoti ne tik pieno savikainą, bet ir mūsų sėkmes, ir nesėkmes. Tuomet įsitikinsime, kad mums dažniau sekasi. O jei ir tai nepadės įgyti daugiau optimizmo, tuomet patarčiau žvakelę uždegti bažnyčioje. Esu bandžiusi – palengvėja.

Sakoma, jei Dievas užtrenkia duris, kažkur palieka pravertą langelį. Jei nesiseka ir apninka neviltis, verta pagalvoti, kokį gyvenimą norėtume pragyventi vėl ir vėl iš naujo. Nuspręsti galime tik mes patys. Taip, kaip tai daro Valentina. Laimę ji pati pasiima iš gyvenimo.

Pasikalbėkime prie pieno stiklinės

Pasitikdami mūsų kooperatyvo 10 - metį,  ieškome atsakymų su visa bendruomene, kas yra „Pienas LT“. Kokia šio unikalaus kooperatyvo prasmė? Kaip jis pakeitė mūsų bendruomenės gyvenimą? 

„Pienas LT“ yra vienintelis vertikalios integracijos pieno gamintojų kooperatyvas Baltijos šalyse. Per 10 metų jo neįveikė nei konkurentai, nei pieno krizės. Kooperatyvo istorją kuria daugiau nei 220 narių. Kiekvienas jų turi savo istoriją – ir narystės, ir ūkininkavimo, ir gyvenimo bendruomenėje.

Kviečiame jus pasiklausyti mūsų atvirų ir nuoširdžių pokalbių prie pieno stiklinės ir visą pusmetį kartu piešti spalvingą  „Pienas LT“ bendruomenės portretą.

 

 

 

 

 

 

 

 





© 2014 UAB "PIENAS LT"