lt en de

Mintys po visuotinio žemdirbių suvažiavimo (1). Tiltas į niekur

Remigijus Kelneris, ŽŪK „Pienas LT“ narys

Po visuotinio žemdirbių suvažiavimo džiaugiausi, pasakojau namiškiams, kad pagaliau pagrindinių žemdirbių organizacijų vyrai nebesimėtė kaltinimais – „smulkūs“ ant „stambių“ – ir susėdo prie vieno stalo. Deja, džiaugiausi neilgai.

Jau  vasario 15 d. „Ūkininko patarėjas“ išspausdino pokalbį su LŠŪS pirmininku Vidu Juodsnukiu, kuris mano džiaugsmą sumalė į miltus. Priekaištai stambiesiems ūkiams tiesiog išsprogo nedideliame straipsnelyje - sugebėta juos iškoneveikti net vienuolika kartų. Neva, jie kalčiausi už visas bėdas Lietuvos žemės ūkyje. Man tai prilygo paranojos priepuoliui prieš „didžiuosius“. Nors ir kaip išmintingai suvažiavime nuskambėjo premjero kvietimas žemdirbių organizacijų vadovams tarpusavyje suderinti veiksmus ir tada atvykti derėtis, po tokių straipsnių neverta to tikėtis.  

Jau daug metų vis tie patys, kaip suprantu, smulkaus ir ekstensyvaus ūkio šalininkai žiniasklaidoje koneveikia stambiuosius ūkininkus. Jie nuolat reikalauja, kad valdžia sureguliuotų perdirbėjų bei prekybininkų pelnus ir lieptų pasidalinti jais su žemdirbiais. Premjerui tai priminė užstrigusią plokštelę, todėl jis pasiūlė  pakeisti požiūrį ir ieškoti naujų sprendimų.

Nematau nieko bloga. Negirdžiu nieko bloga. Nekalbu blogai

Pradžiugino žemdirbių suvažiavime Mindaugo  Maciulevičiaus kalba. Jis labai aiškiai nusakė kryptį, kuria turi eiti Lietuvos žemės ūkis - tai kooperacija. Jam pritarė ir žemės ūkio ministras. Belieka apgailestauti, kad  ir organizatoriai, ir pranešėjai vengė šios temos – tarsi būtų sutarę apie tai nekalbėti. Dar gerai, kad į  rezoliuciją įrašė punktą dėl kooperatyvo „Pienas Lt“ palaikymo.

Paramos reikia ne tik šiam kooperatyvui, bet ir visai kooperacijai, kuri būtų nukreipta į pačių ūkininkų išaugintos produkcijos surinkimą,  perdirbimą ir pardavimą. Neturime kito kelio.

Baksnojame į ES šalių pieno ar mėsos kainas, o ypač lenkų sugebėjimą iš to gerai gyventi. Lenkai karavanais išveža mūsų karvutes, veršius ir iš to daro pelningą biznį. Tačiau, kad visoje Europoje 70-80 procentų ūkininkų kooperuoti, tai lyg kokie akli ar „gluši“ nei matome, nei girdime. Elgiamės kaip tos trys beždžionės užsikišusios burną, akis ir ausis. O gal kaip sukišę  galvas į smėlį  stručiai, galvojantys, kad gerai pasislėpė?

Kooperacija - labai sunkus kelias, gerbiami kolegos. Suprantu, kodėl taip elgiasi  kolegos ūkininkai ir jų savivaldos organizacijų vadovai. Juk visa Lietuva matė, kokį kančių kelią nuėjo „Pienas LT“. Kooperatyvas  gavo tikrai nemažą paramą ir ją sąžiningai panaudojo. Atsakingai pareiškiu, kad viskas sudėta į gamyklos statybą ir nei vienas „velnias“ negavo nė surūdijusio skatiko „atkato“ pavidalu. Gamykla veikia ir „įsivažiuoja“. Mitas apie gamyklos išvogimą jau subliuško. Reikės dar laiko ištaisyti klaidas ir sustiprinti  santykius su partneriais. Tačiau, mes, pieno gamintojai, turime pripažinti, kad šalies pieno ūkiui įtaka jau padaryta didelė. Tereikia tvirto ūkininkų palaikymo. Todėl, ko laukia smulkesni ir vidutiniai ūkiai, tiesiog nesuprantu.

„Skaldyk ir valdyk“

Bet iš tikrųjų, ko čia nesuprasti? Pasiskaitai laikraščius, pasiklausai Seimo narės A.Maldeikienės ir supranti, kad kitaip negali būti.

Smulkiuosius ūkininkus, kurie yra silpnoji grandis Lietuvos žemės ūkyje, primygtinai ir be atodūsio gąsdina blogais įstatymais, bloga valdžia ir stambiais ūkininkais, neva, jie kalčiausi dėl smulkiųjų negandų.  Nejučia prisimeni senovės romėnų posakį „Skaldyk ir valdyk“, kurį vėliau ištobulino  prancūzų ekonomistas ir filosofas P. Prudonas (Pierre-Joseph Proudhon, 1809–1865) knygoje „Kas yra nuosavybė?“. Jis ironizavo: „Divide et impera – skaldyk, ir galėsi įsakinėti; skaldyk, ir turtėsi; skaldyk, ir mulkinsi žmones, temdysi jiems protą, tyčiosies iš teisingumo!“.

Šiandien šis šūkis dažnai atsispindi komentaruose žiniasklaidoje. „Valdžia reikalauja stoti į kooperatyvus. Kokia iš to prasmė? Kas iš to, kad įstosiu, tai uždirbs kooperatyvas, o ne aš. Kodėl aš negaliu dirbti ir išlaikyti save, savo šeimą tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip kiti? Bet turtingieji, kurie ir taip turi pinigų, gauna paramą, o smulkieji - ne", -  viename straipsnyje sakė Juzefa Tamavičienė,  Šilutės pieno gamintojų asociacijos pirmininkė.  

Kaip kiekvienas skaityti mokantis ūkininkas atsiverčiu NMA interneto puslapį ir pasižiūriu, už ką gaunu išmokas. Lengvai randu 2017 m. išmokų skaičiuoklę ir susipažinęs tvirtinu, kad kiekvienas J. Tamavičienės  pasakytas žodis yra tikras melas. Niekur neradau parašyta, kad smulkiesiems ūkiams paramos išmokos neskaičiuojamos. Visose anksčiau buvusiose pieno ir nitratų direktyvose bei kitose modernizavimo programose smulkūs ūkiai taip pat galėjo ir gali dalyvauti. Bėda ta, kad „mažiesiems“ trūksta drąsos. Girdėjau, kai ūkininkė net už dyką gautą kratytuvą pagal Nitratų direktyvą grąžino įmonei, nes išsigando tikrintojų.

Šilutė šalia Mingės kaimo, turi tiltą, vadinamą „tiltas į niekur“, kuris pastatytas prie „ruso“. Tai, ką kalba  J.  Tamavičienė ir kiti - tai tarsi „tilto į niekur“ statyba.

Mieli kolegos ūkininkai, paklauskime vienas kito,  kur mus nuves šitas tiltas?





© 2014 UAB "PIENAS LT"